Ketvirtas skyrius

Tai tęsėsi visą pusvalandį iki Brigitos – ir mano - namų. Sustojus prie šviesoforo, perėjos ar tiesiog žvilgsniui užkliuvus už galinio matymo veidrodėlio, mačiau įsmeigtas Kajaus akis. Pirmus kartus stengiausi nekreipti į tai dėmesio – nusukdavau žvilgsnį į kelią. Tačiau kai pastebėjau, jog tai nesiliauja – nebesusilaikiau.

-          Tu spoksai. Tai kraupu.- prunkštelėjau.

-          Ar tai sakai kiekvienam vaikinui, kuris žavisi tavimi?- atkirto Kajus ir susikryžiavo ant krūtinės rankas, o veide atsirado žavi šypsena.

Pajutau, kaip kraujas plūstelėjo į skruostus. Stipriau suspaudžiau vairą. Ką jis iš vis sau galvoja? Ir kokie dar vaikinai? Pala.. ar jis ką tik pasakė, kad žavisi.. manimi?

Vis tiek nieko jam neatsakiau. Jeigu aš jį partrenkiau – ar tiksliau užkabinau – nereiškia, kad dabar privalau atsakyti į kiekvieną jo klausimą ar dar ką. Nuvešiu jį Brigitai, o ji tegul su juo ir tvarkosi. Manęs jau tikriausiai laukia garuojanti arbatėlė ir blyneliai su plakta grietinėle ar klevų sirupu. Mmm..

-          Neatsakysi?- nutraukė mano mintis vaikino balsas.

-          O turėčiau?- atkirtau.

-          Aš tik paklausiau.- ėmė gintis jis, nors iš veido nedingstanti šypsena bylojo visai ką kitą.

Neatsakiau jam ir šį kart. Bet ne todėl, kad nusprendžiau ignoruoti jo buvimą. Tiesiog nežinojau, ką atsakyti. Iš ties tai jis labai drąsus vaikinas, tą pastebėjau. Gal net kiek per drąsus, bet.. Bet bet bet. Mes privažiavome namus ir nusprendžiau nebekvaršinti sau galvos dėl tokių smulkmenų. Neatsakiau tai neatsakiau – dėl to pasaulis nesugrius. Net jeigu tai ir yra be galo nemandagu.

-          Karieta pasiekė pilį. Galit atlaisvinti sėdynes.- pasakiau visiškai rimtu tonu sustabdydama Astrą aikštelėje prie daugiaaukščio namų.

-          Kur dingo tavo mandagumas? Ar ir jis buvo dirbtinis?

Krūptelėjau, tačiau ne dėl klausimų. O dėl tono, kuriuo jis tų klausimų klausė. Lyg pyktų, ar ką. Nežinau. Ir iš vis, kodėl aš jaudinuosi dėl kažkokio vaikino tono, jo dorai net nepažinodama?

-          Ką turi omeny sakydamas „ir jis“?- staigiai atsisukau į galines sėdynes, ant kurių patogiai įsitaisęs sėdėjo Kajus.

-          Tu neatsakei į klausimą.- nepasidavė mėlynakis.

-          Kaip ir tu.

-          Aš pirmiau paklausiau.

Ruošiausi jam atkirsti, tačiau būtent tą akimirką suskambo mobilusis telefonas grodamas pačią kvailiausią melodiją, kokia tik kada nors Brigita galėjo pažymėti savo skambučius.

Akivaizdu, taip maniau ne aš viena.

-          Kokio senumo šita daina? Ar ją išleido, kai tavo mama vystykluose gulėjo?- Kajus ėmė kvatotis, kad jam net teko susiimti už pilvo.

-          Ačiū, Brigita.- sumurmėjau panosėje, o tuomet nuspaudžiau žalią:- Įdėmiai klausau.

-          Pro balkoną matau tavo Astrą. Kelkit subines nuo sėdynių ir kilkit į butą. Gal bent jūs padėsit suvaldyti tą mažą velnią.- piktai ėmė bambėti Brigita, o tuomet užrėkė taip, kad turėjau atitraukti telefoną nuo ausies:- SAULIAU, TU MAŽAS DRAMBLY, PALIK KEKSUS RAMYBĖJE! O judu kilkit į viršų! Kape pailsėsit.- piktokai pridūrė Brigita ir padėjo ragelį.

Patraukiau telefoną nuo ausies ir įsispoksojau į ekraną, kuriame animuota žirafa be sustojimo vis lingavo į šonus. Reikėjo pasikeisti tą paveiksliuką – jis mane hipnotizavo. Na, o tuo tarpu Kajus sėdėjo išlenkęs vieną antakį ir žiūrėjo į mane.

-          Ji tik su tavimi tokia beprotė, ar ne?- rimtu balsu paklausė jis.

-          Jei neturi brolio ar sesers, nemanau, kad suprasi. Ne visada kalti draugai.- pagaliau sugebėjau suregzti sakinį.

-          Nežinai – nesakyk.- nusijuokė jis, o tuomet atsidarė dureles ir iškėlė kojas.- Eime. Nenoriu rizikuoti gyvybe.

-          Aš neisiu. Turiu.. reikalų. Brigita nesupyks.- pridūriau lyg tarp kitko.- O tu eik. Manau, ji turės galimybę tave pagydyt.

-          Mane pagydytų nebent tavo bučinys.- išgirdau Kajų kikenant.

Staigiai atsigręžiau į jį ir iškėlusi antakius, pažvelgiau pačiu pačiausiu nepasitenkinimo žvilgsniu, kokį tik sugebėjau nutaisyti.

-          Atsiprašau?- krenkštelėjau.- Gėdos turėtum.

-          Tu to nori. Matau iš tavo akių.- staiga atsirasdamas vos per kelis centimetrus nuo mano veido tarė Kajus.

Lyg nukrėsta elektros atsitraukiau toliau nuo jo. Staiga sukilo didelis noras imti ir vožti per tobulą jo skruostą. Padaryti taip, kad nuo jo veido dingtų ta kvaila, žavi pusės lūpų šypsena. Rimtai, labiau įžūlesnio vaikino niekada gyvenime nesu sutikusi!

-          Nešdinkis lauk.- padažnėjus kvėpavimui ištariau.

-          Atidaryk bagažinę.- paprašė Kajus taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

-          Atsidaryk.- atkirtau, ir susikryžiavusi rankas, atsirėmiau į sėdynę.

Vaikinas trumpai nusijuokė, o tuomet išlipo iš mašinos ir užtrenkė dureles. Veidrodėlyje stebėjau, kaip vos vos šlubuodamas jis nuėjo iki bagažinės, atsidarė ją, išsitraukė dviratį ir vėl uždaręs bagažinę, nuėjo. Jis neatsisveikino. Nepamojavo. Nieko. O dar sako, kad mano mandagumas pasibaisėtinas.

Kiek susinervinusi bandžiau užvesti variklį, tačiau vis nepavykdavo. Spaudžiau sankabą, sukau raktelį – ir nieko. Tik nusiraminusi sugebėjau ramiai viską suspausti iš eilės ir tuomet pajudėjau iš vietos – kažkodėl norėjau kuo greičiau nešdintis iš čia lauk, net žinodama, kad vos aukštu aukščiau Brigitos buto yra ir manasis. O gal mane tiesiog viliojo močiutės blynai, kurių kvapas, buvau įsitikinusi, buvo pasklidęs po visus namus?

Man kilo didelis noras parašyti Brigitai, tačiau neparašiau. Galbūt todėl, kad buvau šiek tiek pikta ant jos. Juk ji pripasakojo kažko apie mane kažkokiam vaikinui vardu Kajus, kurio aš šiandien vos nepartrenkiau ir ne gana to, jis jau svajoja apie mano bučinį? Dėl Dievo meilės, kur pasaulis ritasi?

Mintyse vis engdama Brigitą, jos kvailą nesugebėjimą išsirinkti draugų ir Kajų, pasiekiau močiutės namus. Ramus Vilniaus užmiestis, apsuptas giraitės ir plynų laukų. Vos keli gyvenamieji namai. Vieta, kurioje galėjai tiesiog atitrūkti nuo pasaulio. Pavasarį čia vykdavo pasakiški dalykai: ryte atsibudus ir išėjus į balkoną, girdėdavai grįžtančių paukščių giesmes. Pučiant vėjui girgždėdavo iš žiemos sąstingio bundantys medžiai, o visai prie pat girdėjosi neramus, ošiantis ežeras. Nosį kutena imančių žydėti gėlių ir medžių kvapai. Kas gi gali būti geriau?

-          Eva! Mažute, lipk lauk iš to automobilio.- staiga iš susimąstymų mane pažadino močiutės barbenimas į automobilio langą.- Neversk močiutės tavęs ištempti lauk.

-          Močiut..- nusijuokiau ir išjungusi variklį, išlipau lauk.- Pasiilgau tavęs.

Stipriai ją apkabinau, o ji tik nusijuokė ir pakštelėjusi man į skruostą, atsitraukė.

-          Nesulaužyk man kaulų, mieloji.- jaunatvišku juoku nusijuokė močiutė.

-          Net nebandau.- sukikenau.

-          Kur tiek užtrukai? Žadėjai būti kur kas anksčiau.- pasipiktinusi ėmė priekaištauti ji, staiga tapusi tokia panašia į tėtį.

-          Užsukau namo, em.. pas Brigitą. Buvau pamiršusi atiduoti jai šaliką.

-          Šaliką? Vasarą?- dailiai išpešioti močiutės antakiai pakilo aukštyn.

-          Nesigilink.- sukrizenau ir įsikibusi močiutei į parankę, nusitempiau link namo:- tai, kur mano blyneliai?

Iš ties pas močiutę likti dviems savaitėms yra pavojinga. Na, ne taip pavojinga kaip trims mėnesiams atostogų, bet vis gi.. Visos močiutės panašios. Jos visos laikosi kažkokio įsitikinimo: „Maitink savo anūką tol, kol tau atrodys gana. O gana nebus niekada.“ Mano močiutė ne išimtis.  Žinoma, ji visai neatrodo kaip įprasta akiai močiutė: ji nevaikšto senamadiškai apsirengusi, nesiklauso praeito amžiaus muzikos. Mano močiutė kitokia. Ji stengiasi rengtis kiek įmanoma madingesniais jos amžiaus moterims rūbais. Ji klausosi klasikos, tačiau neprieštarauja man, kai visas namas skamba nuo roko ar popso. Du kartus į savaitę apsilanko jogos užsiėmimuose, kartą baseine. Trumpai tariant: ji šiuolaikinė močiutė.

Tačiau netgi tai jai netrukdo gaminti pačių skaniausių, pačių sočiausių patiekalų pasaulyje. Ir pabandyk tu jai pasakyti, kad nesi alkana. Per prievartą sugrūs, nes esą „aš taip be galo sulieknėjau, kad ant manęs tik kaulai ir oda“.

Ir štai, po trijų porcijų blynelių su bananais, mano pilvas baigė sprogti. Jaučiausi tokia apsunkusi, kad neturėjo noro nieko daryti. Tiesiog griuvau į lovą, susiradau ausines, prijungiau jas prie muzikos grotuvo ir su trankia muzika ausyse atsiribojau nuo pasaulio. Galva buvo pilna muzikos garsų, tad net negirdėjau, kai kelis kartus suskambo mano mobilusis. Vėliau atėjo žinutė, bet ir to negirdėjau. O gaila.