Septintas skyrius

-          Nežinau.. Nerijau, nieko nežinau. Tai kažkokia nesąmonė..- bambėjau į telefono ragelį.

-          Visai ne nesąmonė, o normalus veiksnys. Kažkokiam vaikinukui kritai į akį ir tiek.- lyg tai būtų pats paprasčiausias dalykas kalbėjo draugas.

Mečiau ant lovos pagalvę, kurią kelios akimirkos atgal buvau apsikabinusi. Negi TAI iš tiesų pasakė Nerijus? Vaikinas, kuris pažįsta mane turbūt geriau nei aš pati save.

-          Ką?- sucypiau į telefono ragelį.- Nerijau, tu su protu draugauji? NORMALU? Jis mane persekioja! Iš nežinia kur gavo mano numerį, sužinojo mano adresą ir tu tai vadini NORMALIU veiksniu?- pastebėjusi, kad su kiekvienu žodžiu mano balsas kyla, nutilau; tai geruoju nesibaigs.

-          Eve, dėl Dievo meilės, nusiramink. Galbūt tu tą vaikiną pažįsti. Iš kur žinai, gal tai tavo kaimynas, klasiokas ar kiemo draugas?- kuo ramiausiai toliau kalbėjo Nerijus.

-          Visiems mano kaimynams gerokai virš šešiasdešimt, mano klasiokai per dideli idiotai, kad sugalvotų tokius dalykus, o kieme aš su niekuo nebendrauju – iš serijos „Esu draugiška, draugų neturiu“.- ironizavau pečiu prispaudusi mobilųjį prie ausies bandydama atsukti šokoladinio sviesto pakuotę.

-          Gerai gerai, bet tu vis tiek nepaneigsi fakto, kad galbūt tą vaikiną pažįsti.- nusijuokė draugas.

-          Ne, bet nežinau, kokiu idiotu reikia būt, kad.. AI!

Telefonas išslydo ir nukrito ant žemės subyrėdamas į detales. Baterija nuslydo po komoda, dangtelis mėtėsi netoliese pačio telefono. Puiku, skambutis buvo nutrauktas. Tiesiog tobula.

Mikliai surinkau visas detales ir įjungiau telefoną. Kelias akimirkas mąsčiau, skambinti Nerijui ar ne, tačiau nuspręsti neteko – jis pats paskambino.

-          Žinai, po pusvalandžio užlėksiu pas tave, pasikalbėsim. Nes, jaučia mano širdis, tu tuoj viską sudaužysi ten.- skambiu juoku, kuris man kažką labai priminė, nusijuokė Nerijus.- Gerai?

-          Ahaaa..- atsidusdama tariau.- Tik paskubėk, man vienai nuobodu.

-          Pakentėsi. Viskas, iki. Apkabinu.- spėjau, kad kitame laido gale jis nusišypsojo.

-          Čiau.- šyptelėjau ir padėjau ragelį.

Nerijus. Tiek daug galima būtų apie jį pasakyti. Pradėkime nuo to, kas jis toks. Jis – vaikystės draugas, su kuriuo dalinausi saldainiais ir smėliu akyse. Mūsų tėvai kažkada jaunystėje puikiai sutarė ir gavosi taip, kad dabar puikiai sutariame mudu. Augome viename kieme, vienoje smėlio dėžėje, vienoje mokykloje. Tiesa, jis dvejais metais vyresnis, bet tai jam tikrai nepadėjo manęs atsikratyti – prilipau prie jo kaip musė prie medaus. Dabar beveik niekas nepasikeitė: dalinamės jau nebe buteliukais su arbata, o šampano taurėmis, žaidžiame nebe smėlio dėžėje, o klubuose, aptarinėjame nebe tai, kiek smėlio dėžėje žaislų, o keliems priešingos lyties atstovams galėtumėme susukti galvas per vieną dieną. Taip, užaugome, tačiau tai nė kiek nekeičia fakto, kad aukštas žaliaakis gražuolis sušiauštais juodais plaukais yra geriausias mano draugas.

Visgi ir jis ne visada mane suprasdavo. Kaip ir šį kartą.

Vakar, vos radusi rožes ir raštelį, paskambinau Brigitai. Kur ir su kuo ji buvo neturiu supratimo, nes ji taip ir nesiteikė man to pasakyti, tik pažadėjo, kad vos grįžusi namo ateis ant stogo ir mes pasikalbėsime. Kaip idiotė sėdėjau ant stogo pusę nakties, o ji taip ir nepasirodė. Kai bandžiau jai paskambinti, įsijungė atsakiklis. Namuose nei jos, nei Sauliaus irgi nebuvo. Baisiai jaudinausi dėl jos, o ji tik šiandien ryte įstengė man parašyti trumpiausią žinutę per visą mūsų bendravimo laiką.

„Grįžau.“

Viskas, ką ji sugebėjo parašyti. Na, gerai bent jau tai, kad iš viso parašė. Vis dėlto ji taip ir nepapasakojo, kur ir su kuo ji buvo, ką veikė. Man tai nepatinka, labai labai nepatinka, bet mano ir taip blogos nuotaikos dar labiau pabloginti nepavyko.

Vos baigusi pokalbį su Nerijumi padėjau telefoną ant spintelės virtuvėje ir nuėjau pasidaryti sumuštinių su šokoladiniu sviestu – galvojau bent taip pagerinti nuotaiką. Pasidariau gal šešis sumuštinius, sudėjau juos į lėkštę ir patraukiau į savo kambarį. Įjungtas kompiuteris tyliai ūžė ant rašomojo stalo, už lango čiulbėjo paukščiai ir girdėjosi pravažiuojantys automobiliai. Nors šiaip buvau ramybės mėgėja, šiandien jos nesinorėjo. Reikėjo ko nors, kas būtų garsesnis nei mintys galvoje, tad nuėjau prie kompiuterio, susiradau aplanką su muzikos failais ir įjungiau trankią dainą, kurios šiaip nelabai klausiausi, bet jai bent jau pavyko nutildyti visas mintis. Visas iki vienos. Apie paslaptingąjį gerbėją persekiotoją, apie Brigitą, apie Nerijų, apie tėvus, apie mokyklą, apie močiutę, netgi apie Kajų. Tiesiog galvoje tapo tuščia tuščia ir savo trankiame nuo muzikos kambaryje likau tik aš, kompiuteris ir sumuštiniai su šokoladiniu sviestu. Žinoma, aš nebūčiau aš, jeigu neišpurvinčiau patalynės šokoladu, bet tiek to..

Štai taip su sumuštiniais ir muzika išbuvau kambaryje apytiksliai penkiolika minučių. Daina taip ėmė spengti ausyse, kad tiesiog nebeištvėriau; maniau, kad smegenys tikrai sprogs.

Taip pat kaip ir šlapimo pūslė.

Lėkiau į tualetą kaip išprotėjusi ir vos man spėjus uždaryti duris, per visą butą nuskambėjo skambutis. Buvau devyniasdešimt devyniais procentais tikra, kad atėjo Nerijus; jo pusvalandis visada reikšdavo per pusę mažiau.

-          PALAUK.- užstaugiau kaip išprotėjusi tikėdamasi, kad jis išgirs.

Tačiau skambutis niekaip nenustojo skambėjęs.

-          DĖL DIEVO MEILĖS, PALAUK.

Skamba.

-          PALAAAUK.

Skamba.

-          Kodėl tu toks nekantru..- vos nerėkiau atlapojusi buto duris, bet staigiai užsičiaupiau.

Prieš mane stovėjo visai ne Nerijus.

Šeštas skyrius ir "žinau, apsileidau.."

Sveiki! Senokai mane matėt čia, net keista turbūt staiga pamatyti. Labai atsiprašau, kad ilgai nekėliau naujų dalių. Buvo sunkus laikotarpis, kūrybinė "krizė". Pasistengsiu susiimti. Pasiilgau Jūsų! 
Paskaitykit naują dalelę, tokią neilgą visai. Tikiuosi, patiks. Palikit bent dviejų žodžių komentarą! 

Myliu, bučiuoju.

- e.

Stovėjau sustingusi vidury kambario su telefonu rankoje klausydamasi namą drebinančio durų skambučio. Širdis plakė it pašėlusi. Bala žino kodėl bijojau nusileisti į apačią atidaryti durų. Na, gerai, žinojau: bijojau pamatyti Kajų kaip velnias bijo pamatyti kryžių. Nors neturėjau tam jokios priežasties – pažinojau jį vos dieną. Matyt jis buvo iš tų žmonių, kurie tiesiog atstumia. Be priežasties.

Bet mano mintys durų skambučio juk nenutildys, ar ne? Priverčiau pajudinti sustingusias kojas. Leisdamasi laiptais tvirtai laikiausi turėklų, kad nenusiridenčiau laiptais žemyn galva. Kvėpuojant oras sunkiai judėjo plaučių link, ėmiau jausti, kaip po truputį jo ėmė trūkti ir tą pačią akimirką uždaviau sau klausimą: kokio velnio bijau kažkokio berniūkščio?

-          Klausyk, palik mane ramybėje ir daugiau niekada nesiro..-iškvėpdama orą ėmiau dėstyti savo susipainiojusias mintis, bet turėjau nutilti.

Prieš mane stovėjo visai ne Kajus.

Užsikirtau vidury sakinio ir nurijau staiga burnoje susikaupusias seiles. Kraujas plūstelėjo man į skruostus, pajutau kaip šie ėmė degti: buvau raudona kaip mano kambaryje stovinti stalinė lempa. Dievuliau švenčiausiasis, kokia gėda!

-          Evelina Monika, kaip TAI derėtų suprasti?- žalios moters akys įsmigo į mane su didžiuliu pasipiktinimu.

Štai dabar man tikrai galas.

-          Labas, m-močiute.- išlemenu vos vartydama liežuvį.

-          Neįsivaizduoju, ką tavo tėvai sau mano, jeigu auklėdami tave leidžia taip elgtis! Tučtuojau man pasiaiškinsite, panele.

Neleidusi man ištarti nė žodžio močiutė lyg viesulas įsiveržė į namus, palikusi mane stypsoti prie durų išsižiojusią lyg žuvį išmestą į krantą. Žinot, ką galvojau tą akimirką? Skaičiavau, kiek laiko man dar liko gyventi. Penkios minutės? Dešimt?

-          Evelina, kiek laiko dar turėsiu tavęs laukti?

-          Einu, močiute..- atsidusau ir, užtrenkusi duris, nupėdinau į svetainę, iš kurios ir sklido močiutės balsas.

Įžengiau į svetainę nuleidusi galvą, susivėlusiems plaukams krintant ant akių. Širdis plakė it pasiutusi, kvėpavimui sulėtėti tai tikrai nepadėjo. Pamačiusi močiutę sėdinčią ant sofos sukryžiavusią kojas, papūtusią lūpas ir primerktom akim, kiekvieną akimirką svajojau, kad žemė atsivertų ir pasiglemžtų mane skradžiai.

-          Sėskis, Evelina.- griežtas močiutės balsas atsimušė į svetainės sienas.

Klusniai atsisėdau į fotelį priešais močiutę ir prisiverčiau pakelti akis. Sugavusi šaltą močiutės žvilgsnį pajutau nugara perbėgant šiurpuliukus.

-          Prašau, paaiškink man, kas per scena ką tik įvyko prie durų.

Sunkiai nurijau seilę ir pabandžiau susidėlioti mintis. Ką turėčiau jai sakyti? Kad manydama, jog už durų stovi vaikinas, kurį mačiau kartą gyvenime, norėjau jį užsipulti? Kad bijojau jį pamatyti? Ką, po velnių, man sakyti?

-          Aš laukiu.- močiutės balsas nutraukė mano mintis.

-          Močiute, aš tiesiog.. hmm.. Nesitikėjau ten pamatyti tave.-išpyškinau.

-          Geraaai.. O KĄ tikėjaisi pamatyti prie MANO namo durų RYTE?- pakeldama antakius pasidomėjo močiutė.

-          Mažiausiai pageidaujamą asmenį.-sumurmėjau nuleisdama akis. Tą akimirką net raštas ant kilimo buvo įdomus.

-          Kokį?- primygtinai spaudė ji.

-          Dėl Dievo meilės, močiut, jei nori, kad atsiprašyčiau, taip ir pasakyk!- kažkoks velnias patraukė mane už liežuvio. Velniai griebtų, negalėjau sustoti:- Tikėjausi pamatyti vaikiną, kurį mačiau vos kartą gyvenime ir iš karto neapkenčiau. Ir dabar bijau, kad jis nepasirodytų čia! Viską išgirdai?! Ne? Man nerūpi. Aš išvažiuoju!

Tą pačią akimirką atsistojau ir išlėkiau iš svetainės lydima močiutės įsakymų grįžti. Nežinau, kokia musė man įgėlė. Niekada gyvenime taip nesielgiau. Koks velnias čia vyksta?

Vis dėlto užlėkiau laiptais į antrą aukštą, į savo kambarį ir užsirakinusi duris, ėmiau krautis išsimėčiusius daiktus. Po akimirkos į duris pasigirdo beldimas:

-          Evelina Monika, atidaryk duris!

Žinojau, kad jei atsikirsiu, bus tik blogiau, tad tiesiog tylėjau. Susikroviau daiktus, persirengiau ir pagriebusi daiktus su mašinos rakteliais, atlapojau duris. Kaktomuša susitikau močiutę.

-          Juk sakiau, kad išvažiuoju.- sugriežiau dantimis.

-          Viskas dėl to vaikino, ar ne?- močiutės balsas buvo ramus. Galėjau prisiekti, kad išgirdau užuojautą ir susirūpinimą.

-          Ne. Viskas dėl to, kad noriu namo. Atvažiuosiu.. kada nors. Viso, močiut.- šaltai pakštelėjau jai į skruostą ir nubildėjau laiptais žemyn.

-          Evelina, palauk! Evelina!

Nesustojau. Kaip įgelta bildėjau laiptais žemyn, tuomet durų link. Į lauką. Link automobilio. Prie vairo. Štai ir viskas. Aš mašinoj. Pakeliui namo..

Žinot, važiuojant namo, jaučiausi keistai. Lyg būčiau sekama ar kažkas panašaus. Tikriausiai tapau paranoike. Tegul Brigita dėkoja Dievo, kad neradau jos namuose, kai atvažiavau. Prisiekiu, ji būtų likusi be galvos. Buvau šimtu penkiolika procentu tikrai, kad ji puikiai žinojo, kas vyksta.

Atvažiavusi namo, lipau laiptais su sunkiausia rankine rankoje. Liftas vėl buvo sugedęs, tad teko ir pasportuoti. Pasiekusi ketvirtą aukštą buvau kaip reikiant uždususi, blauzdas maudė. Ketvirtą aukštą buvo tikrai sunku pasiekti. Tikriausiai močiutės blyneliai dar nebuvo susivirškinę.

Vis dėlto atsirado kai kas, kas visus skausmus „nuėmė“ greitai.

Rožės prie durų. Ir lapelis prisegtas prie jų.

„Kad ir kaip banaliai tai skamba, bet..

 pamiršiu tave tik tuomet, kai nuvys paskutinioji..“

Penktas skyrius

-        Na, ko gi tu nori?- žvelgdama į mažytes papūgos akis paklausiau.- Imk batono.

Rankose susmulkinau batono gabalėlį ir įbėriau į dubenėlį.  Polė – toks močiutės papūgos vardas – kaip kokia aukštuomenės damutė priskrido prie dubenėlio, įkišo į jį snapelį, nepatenkinta nusipurtė ir nuskrido atgal ant spintos.

-          Dėl Dievo meilės, Pole! Ko tu nori?- visiškai pasidaviau.

Papūga nepatenkinta nusipurtė ir piktai sučiauškė skardžiu balsu:

-          NORIU! Niam niam niam. Valgyk, valgyk.

-          Aš nenoriu valgyt!- ėmiau rėkti ant jos.

-          Noriu, noriu, noriu.- atsiliepė ji.

-          Pala pala, tai tu nori valgyt, ar nenori?

-          NORIU, NORIU.

-          Tai kur, po velnių, tavo pašaras?!

Matyt močiutė jau buvo spėjusi Polę išmokyti būti protinga, kai jos nėra namuose. Polė tučtuojau nėrė nuo spintos ir nuskrido į antrą aukštą. Buvau priverta sekti paskui ją, nes ji tikrai nepaliks manęs ramybėje, kol negaus savo maisto.

Tačiau net sekdama paskui ją kiek galėdama greičiau – nespėjau. Tad turėjau eidama pro kiekvieną kambarį (visų durys buvo atsidarytos, kad būtų nors kiek vėsiau) šaukti papūgą vardų. Ir tik priėjusi beveik niekieno nenaudojamą kambarį radau ją. Ar tiksliau išgirdau:

-          Kū – kū! Polė čia. Polė gera pūga.

Žinoma, tas jos „pūga“ turėjo reikšti papūga, bet, matyt, ji dar to neišmoko. Gerai bent tiek, kad supranta, ko aš klausiu. Prisiekiu, jeigu močiutė būtų mane palikusi namuose su nekalbančia papūga – nusišaučiau, nes kiek pamenu, visi močiutės augintiniai buvo itin išrankūs. Na, Polė ne išimtis. Paguoda bent ta, kad su ja susikalbėti galima!

-          Na, Pole, tai kur tavo maistas?- pasiteiravau.

Papūga tupėjo ant komodos, o išgirdusi mano klausimą, ėmė snapu kapoti lakuotą paviršių.

-          Gerai, supratau, nustok!- apimta nevilties sucypiau.

Iš ties tai bijojau, kad tik ji nesugadintų baldų. Prisiekiu, močiutė turbūt būtų mane gyvą užkasusi po žeme. Visi močiutės baldai buvo parvežti iš užsienio, tad kainavo tikrai ne mažas sumas. O kol močiutės nėra namuose, už viską esu atsakinga aš – mylimoji anūkė.  Ir kam jai prireikė važiuoti į tą Kauną?..

Ištraukiau iš komodos milžinišką maišą su papūgų pašaru. Močiutė ką, penkiems metams į priekį apsirūpino maistu?

Nusijuokiau pati sau, o Polė atkartojo mano juoką. Žinot, grįžus tėvams, paprašysiu, kad nupirktų papūgą. Vis linksmiau gyventi bus. Įsivaizduok, atsikeli ryte, o papūga ima spiegi „Labas rytas, labas rytas!“; grįžus namo „Labas, labas!“; einant miegoti „Labanakt!“. Rimtai, noriu papūgos!

-          O Polė?- staiga nuliūdusi sucypė ji.

Nejau garsiai pasakiau, kad noriu papūgos?

-          O Polė visada bus geriausia papūga.- nusišypsojau jai, nors ir jaučiausi kaip kvailė, kalbėdama su paukščiu.

-          Polė gera pūga, gera..- linksmai sucypė ji ir išskrido lauk iš kambario.

Bet, palaukit, kiek gi galima pasakoti apie tai, kaip aš kalbėjau su papūga? Jau tikriausiai ir taip spėjot mane palaikyti beprote, ar ne?

Taigi, gal paaiškinsiu jums, kodėl sakiau, kad gaila, jos neišgirdau ateinant žinutės ir skambant telefono. Ogi todėl, kad būčiau galėjusi išvengti nelaimės. Didelės didelės nelaimės. Paklausit – kokios? Na, kiekvienas tą problemą mato savaip. Tačiau asmeniškai man – tai tikrai didelė problema. Tuoj suprasit, kodėl.

Sekančią dieną nubudau būtent dėl Polės – ji kiek turėdama valios čirškė, kad tik mane pažadintų. Buvau tokia supykusi ant jos, kad net pamiršau patikrinti telefoną, nors tai buvo mano ritualas rytais. Na, bet šį kartą Polė išvedė mane iš kantrybės. Kaip jau pasakojau, ėjau ieškoti jos maisto. Na, o pamaitinusi ją – išalkau ir pati: juk buvo dar gana ankstus rytas,  vos aštunta valanda. Bet žmonės labai mėgsta griauti mano planus.

Nespėjus man nusigauti iki virtuvės, išgirdau skambant telefoną. Ir vėl. Toks jausmas, lyg žmonės nenorėtų palikti manęs ramybėje. Bet skambino ne į mobilųjį – skambutis buvo į močiutės namų telefoną. Taigi, vargu, kad kas nors skambintų man. Tačiau paskutiniu metu mano nuojauta manęs neapgavo – jutau, kad skambina ne močiutei.

Vos įžengusi į virtuvę, išgirdau skambant telefoną. Užverčiau akis ir pavargusi, trindama akis nupėdinau iki to skambančio, ramybę drumsčiančio daikto. Pasiekusi jį saldžiai nusižiovavau ir tuomet pakėlusi ragelį, mieguistu balsu atsiliepiau:

-          Klausau.

-          Labas rytas. Ar galėčiau pakalbėti  su Evelina?- iš kito laido galo atsklido švelnus, jaunas vyriškas balsas.

-          O kas klausia?- staigiai išsibudinusi pasiteiravau.

-          Jos draugas. Kajus.- maloniai atsakė jis, bet staiga jo balsas pasikeitė:- Eva, čia tu?

Užteko jam pasakyti savo vardą ir staiga pasimečiau. Ko jis man skambina? Ir iš kur jis gavo mano močiutės namų numerį? Ir iš vis, koks jis man draugas?! Po velnių, ką daryt?

-          Hmm.. Em.. Ne. Evelinos šiuo metu nėra. Perduosiu jai, kad skambinote. Viso gero.

Ir padėjau ragelį. Nelaukdama atsakymo. O Dieve Dieve Dieve. Kas čia ką tik nutiko??

Bandžiau atgauti žadą. Atsirėmiau į sieną ir ėmiau tankiai kvėpuoti – dažniausiai tai padėdavo.

Bet ne šį kartą.

Širdis plakė kaip po maratono bėgimo, nervas prie dešiniosios akies ėmė tvikčioti, tačiau matyt Kajus nebuvo iš tų vaikinų, kurie labai greitai pasiduoda. Ypač tuomet, tai kitame laido gale atpažįsta ieškomos merginos balsą. Po velnių, ko jis prie manęs prikibo kaip bitė prie medaus?

Vos man padėjus ragelį, jis nedelsdamas suskambo pakartotinai. Bėda buvo tik ta, jog jau žinojau, kas skambina. Ir tikrai nesiruošiau kelti ragelio. Taip, nemandagu, bet.. Turėjau svarbesnių reikalų nei kalbėti su vaikinu, kurio net nepažįstu, pavyzdžiui – VALGYTI.

Palikusi skambantį telefoną, grįžau į virtuvę. Užsipyliau dribsnius pienu, prisėdau prie stalo ir pasigardžiuodama ėmiau valgyti. Telefonas nenustojo skambėti tol, kol neįsijungė atsakiklis. Po pyptelėjimo vėl išgirdau skambų Kajaus balsą:

-          Labas, Eva. Žinau, kad tu namie ir, kad šiuo metu turbūt kuo puikiausiai mane girdi. Atleisk, jei pažadinau.- tuomet stojo tyla, kuri truko kelias sekundes. Vėliau jis vėl prabilo:- Tenorėjau tavęs.. hmm..- jis atsikrenkštė.- atsiprašyti. Už vakarykštę dieną. Pripažįstu, pasielgiau blogai, neišauklėtai ir taip toliau. Na, tu supranti apie ką aš. Bet prieš tave kiekvienas vaikinas protą pamestų, ar ne?- Kajus vėl nutilo. Kažkodėl jaučiau, jog šypsosi.- Tai va.. Tiesa, vakar Brigita labai supyko, kad neatėjai pas ją. Dar labiau supyko, jog nepakėlei ragelio, kai ji skambino. Tad gal geriau tu jai perskambink.. hmm.. Tai tiek. Iki, Evelina.

Ir tuomet jis padėjo ragelį, o aš sėdėjau sustingusi. Šaukštas su dribsniai kabojo pakeltas netoli mano pražiotos burnos, kita ranka laikė nuotolinio valdymo puoltelį. Ruošiausi įjungti televizorių, bet tas parazitas Kajus visai nukreipė mano dėmesį.

Pala pala, JIS ATSIPRAŠĖ MANĘS?

Skambino Brigita? Aš nepakėliau? KĄ?

Numetusi šaukštą į dubenėlį, išpuoliau iš virtuvės ir nulėkiau savo kambario link. Kelis kartus vos nenusiritau nuo laiptų, tačiau visgi pasiekiau antrą aukštą, o tuomet, pro stiklines duris, ir savo kambarį. Pamačiusi mobilųjį ant naktinio staliuko, puoliau prie jo, tačiau paslydau ant kilimo ir išsitiesiau visu ilgiu ant grindų.

-          AŠ TAVE IŠMESIU IŠ ŠITO KAMBARIO!- sucypiau, o tuomet atsistojau ir taip nebeskubėdama, griebiau mobilųjį nuo staliuko.

Ekranas rodė, jog praleisti šeši skambučiai ir neperskaitytos keturios žinutės. Visi skambučiai ir trys žinutės – nuo Brigitos. O viena žinutė – nuo to pačio nežinomo numerio. Visų pirma tą žinutę ir perskaičiau.

„Evelina, nuostabesnių nei tavo akių niekada gyvenime nesu matęs.“

Viskas.

Dieve mano, pasijutau lyg kokio maniako persiakojama. O jei taip ir yra?.. Tačiau tuomet prisiminiau Brigitos žinutes.

„Eva, tu velnio išpera, pakelk ragelį!“ – skelbė pirmoji.

„AŠ TAVE NUDĖSIU, JEI TUČTUOJAU NEPAKELSI!“ – grąsino antroji.

„Gerai. Nekeli, tai nekelk. Gyva tu ar mirusi, vis tiek tu tai sužinosi. Kajus maldavo duoti tavo numerį. Nesijaudink, nedaviau. Bet jis taip lengvai nepasiduoda. Ir nebūtų palikęs manęs ramybėje! Teko jam duoti tavo močiutės namų numerį ir..“

-          Alio?- mieguistu balsu atsiliepė Brigita.

-          Tu KĄ padarei?!- suklykiau į telefoną.- Kaip tu galėjai jam pasakyti mano močiutės adresą, velniai griebtų?! Tu bent įsivaizduoji, KĄ padarei?

-          Kas čia tokio? Vaikinas paprašė tavo adreso. Kas čia TOKIO?

-          Tokio, kad tai ne MANO adresas!

-          Nebūk isterikė. Galbūt jam tiesiog buvo smalsu. Negi manai, kad jis važiuos pas tave?- kažkaip keistai nusijuokė Brigita.

-          Ką tai turėtų reikšti?- kiek ramesniu tonu paklausiau aš, tačiau tikrai ne tyliau.

-          Eva, jis..- pradėjo draugė, tačiau tuomet suskambo durų skambutis.

Vos neišmečiau telefono iš rankų, tačiau laiku jį sugriebiau ir nuspaudžiau raudoną mygtuką, neišklausiusiu Brigitos iki galo. Tą akimirką ji man mažiausiai rūpėjo. Juk jeigu į duris skambina Kajus, aš – lavonas. Keista, tačiau kažkodėl visai neturėjau jokio noro su juo bendrauti. Kažkokia neaiški jėga mane stūmė tolyn nuo jo. Todėl einant link durų, bijau kaip niekada anksčiau..

Ketvirtas skyrius

Tai tęsėsi visą pusvalandį iki Brigitos – ir mano - namų. Sustojus prie šviesoforo, perėjos ar tiesiog žvilgsniui užkliuvus už galinio matymo veidrodėlio, mačiau įsmeigtas Kajaus akis. Pirmus kartus stengiausi nekreipti į tai dėmesio – nusukdavau žvilgsnį į kelią. Tačiau kai pastebėjau, jog tai nesiliauja – nebesusilaikiau.

-          Tu spoksai. Tai kraupu.- prunkštelėjau.

-          Ar tai sakai kiekvienam vaikinui, kuris žavisi tavimi?- atkirto Kajus ir susikryžiavo ant krūtinės rankas, o veide atsirado žavi šypsena.

Pajutau, kaip kraujas plūstelėjo į skruostus. Stipriau suspaudžiau vairą. Ką jis iš vis sau galvoja? Ir kokie dar vaikinai? Pala.. ar jis ką tik pasakė, kad žavisi.. manimi?

Vis tiek nieko jam neatsakiau. Jeigu aš jį partrenkiau – ar tiksliau užkabinau – nereiškia, kad dabar privalau atsakyti į kiekvieną jo klausimą ar dar ką. Nuvešiu jį Brigitai, o ji tegul su juo ir tvarkosi. Manęs jau tikriausiai laukia garuojanti arbatėlė ir blyneliai su plakta grietinėle ar klevų sirupu. Mmm..

-          Neatsakysi?- nutraukė mano mintis vaikino balsas.

-          O turėčiau?- atkirtau.

-          Aš tik paklausiau.- ėmė gintis jis, nors iš veido nedingstanti šypsena bylojo visai ką kitą.

Neatsakiau jam ir šį kart. Bet ne todėl, kad nusprendžiau ignoruoti jo buvimą. Tiesiog nežinojau, ką atsakyti. Iš ties tai jis labai drąsus vaikinas, tą pastebėjau. Gal net kiek per drąsus, bet.. Bet bet bet. Mes privažiavome namus ir nusprendžiau nebekvaršinti sau galvos dėl tokių smulkmenų. Neatsakiau tai neatsakiau – dėl to pasaulis nesugrius. Net jeigu tai ir yra be galo nemandagu.

-          Karieta pasiekė pilį. Galit atlaisvinti sėdynes.- pasakiau visiškai rimtu tonu sustabdydama Astrą aikštelėje prie daugiaaukščio namų.

-          Kur dingo tavo mandagumas? Ar ir jis buvo dirbtinis?

Krūptelėjau, tačiau ne dėl klausimų. O dėl tono, kuriuo jis tų klausimų klausė. Lyg pyktų, ar ką. Nežinau. Ir iš vis, kodėl aš jaudinuosi dėl kažkokio vaikino tono, jo dorai net nepažinodama?

-          Ką turi omeny sakydamas „ir jis“?- staigiai atsisukau į galines sėdynes, ant kurių patogiai įsitaisęs sėdėjo Kajus.

-          Tu neatsakei į klausimą.- nepasidavė mėlynakis.

-          Kaip ir tu.

-          Aš pirmiau paklausiau.

Ruošiausi jam atkirsti, tačiau būtent tą akimirką suskambo mobilusis telefonas grodamas pačią kvailiausią melodiją, kokia tik kada nors Brigita galėjo pažymėti savo skambučius.

Akivaizdu, taip maniau ne aš viena.

-          Kokio senumo šita daina? Ar ją išleido, kai tavo mama vystykluose gulėjo?- Kajus ėmė kvatotis, kad jam net teko susiimti už pilvo.

-          Ačiū, Brigita.- sumurmėjau panosėje, o tuomet nuspaudžiau žalią:- Įdėmiai klausau.

-          Pro balkoną matau tavo Astrą. Kelkit subines nuo sėdynių ir kilkit į butą. Gal bent jūs padėsit suvaldyti tą mažą velnią.- piktai ėmė bambėti Brigita, o tuomet užrėkė taip, kad turėjau atitraukti telefoną nuo ausies:- SAULIAU, TU MAŽAS DRAMBLY, PALIK KEKSUS RAMYBĖJE! O judu kilkit į viršų! Kape pailsėsit.- piktokai pridūrė Brigita ir padėjo ragelį.

Patraukiau telefoną nuo ausies ir įsispoksojau į ekraną, kuriame animuota žirafa be sustojimo vis lingavo į šonus. Reikėjo pasikeisti tą paveiksliuką – jis mane hipnotizavo. Na, o tuo tarpu Kajus sėdėjo išlenkęs vieną antakį ir žiūrėjo į mane.

-          Ji tik su tavimi tokia beprotė, ar ne?- rimtu balsu paklausė jis.

-          Jei neturi brolio ar sesers, nemanau, kad suprasi. Ne visada kalti draugai.- pagaliau sugebėjau suregzti sakinį.

-          Nežinai – nesakyk.- nusijuokė jis, o tuomet atsidarė dureles ir iškėlė kojas.- Eime. Nenoriu rizikuoti gyvybe.

-          Aš neisiu. Turiu.. reikalų. Brigita nesupyks.- pridūriau lyg tarp kitko.- O tu eik. Manau, ji turės galimybę tave pagydyt.

-          Mane pagydytų nebent tavo bučinys.- išgirdau Kajų kikenant.

Staigiai atsigręžiau į jį ir iškėlusi antakius, pažvelgiau pačiu pačiausiu nepasitenkinimo žvilgsniu, kokį tik sugebėjau nutaisyti.

-          Atsiprašau?- krenkštelėjau.- Gėdos turėtum.

-          Tu to nori. Matau iš tavo akių.- staiga atsirasdamas vos per kelis centimetrus nuo mano veido tarė Kajus.

Lyg nukrėsta elektros atsitraukiau toliau nuo jo. Staiga sukilo didelis noras imti ir vožti per tobulą jo skruostą. Padaryti taip, kad nuo jo veido dingtų ta kvaila, žavi pusės lūpų šypsena. Rimtai, labiau įžūlesnio vaikino niekada gyvenime nesu sutikusi!

-          Nešdinkis lauk.- padažnėjus kvėpavimui ištariau.

-          Atidaryk bagažinę.- paprašė Kajus taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

-          Atsidaryk.- atkirtau, ir susikryžiavusi rankas, atsirėmiau į sėdynę.

Vaikinas trumpai nusijuokė, o tuomet išlipo iš mašinos ir užtrenkė dureles. Veidrodėlyje stebėjau, kaip vos vos šlubuodamas jis nuėjo iki bagažinės, atsidarė ją, išsitraukė dviratį ir vėl uždaręs bagažinę, nuėjo. Jis neatsisveikino. Nepamojavo. Nieko. O dar sako, kad mano mandagumas pasibaisėtinas.

Kiek susinervinusi bandžiau užvesti variklį, tačiau vis nepavykdavo. Spaudžiau sankabą, sukau raktelį – ir nieko. Tik nusiraminusi sugebėjau ramiai viską suspausti iš eilės ir tuomet pajudėjau iš vietos – kažkodėl norėjau kuo greičiau nešdintis iš čia lauk, net žinodama, kad vos aukštu aukščiau Brigitos buto yra ir manasis. O gal mane tiesiog viliojo močiutės blynai, kurių kvapas, buvau įsitikinusi, buvo pasklidęs po visus namus?

Man kilo didelis noras parašyti Brigitai, tačiau neparašiau. Galbūt todėl, kad buvau šiek tiek pikta ant jos. Juk ji pripasakojo kažko apie mane kažkokiam vaikinui vardu Kajus, kurio aš šiandien vos nepartrenkiau ir ne gana to, jis jau svajoja apie mano bučinį? Dėl Dievo meilės, kur pasaulis ritasi?

Mintyse vis engdama Brigitą, jos kvailą nesugebėjimą išsirinkti draugų ir Kajų, pasiekiau močiutės namus. Ramus Vilniaus užmiestis, apsuptas giraitės ir plynų laukų. Vos keli gyvenamieji namai. Vieta, kurioje galėjai tiesiog atitrūkti nuo pasaulio. Pavasarį čia vykdavo pasakiški dalykai: ryte atsibudus ir išėjus į balkoną, girdėdavai grįžtančių paukščių giesmes. Pučiant vėjui girgždėdavo iš žiemos sąstingio bundantys medžiai, o visai prie pat girdėjosi neramus, ošiantis ežeras. Nosį kutena imančių žydėti gėlių ir medžių kvapai. Kas gi gali būti geriau?

-          Eva! Mažute, lipk lauk iš to automobilio.- staiga iš susimąstymų mane pažadino močiutės barbenimas į automobilio langą.- Neversk močiutės tavęs ištempti lauk.

-          Močiut..- nusijuokiau ir išjungusi variklį, išlipau lauk.- Pasiilgau tavęs.

Stipriai ją apkabinau, o ji tik nusijuokė ir pakštelėjusi man į skruostą, atsitraukė.

-          Nesulaužyk man kaulų, mieloji.- jaunatvišku juoku nusijuokė močiutė.

-          Net nebandau.- sukikenau.

-          Kur tiek užtrukai? Žadėjai būti kur kas anksčiau.- pasipiktinusi ėmė priekaištauti ji, staiga tapusi tokia panašia į tėtį.

-          Užsukau namo, em.. pas Brigitą. Buvau pamiršusi atiduoti jai šaliką.

-          Šaliką? Vasarą?- dailiai išpešioti močiutės antakiai pakilo aukštyn.

-          Nesigilink.- sukrizenau ir įsikibusi močiutei į parankę, nusitempiau link namo:- tai, kur mano blyneliai?

Iš ties pas močiutę likti dviems savaitėms yra pavojinga. Na, ne taip pavojinga kaip trims mėnesiams atostogų, bet vis gi.. Visos močiutės panašios. Jos visos laikosi kažkokio įsitikinimo: „Maitink savo anūką tol, kol tau atrodys gana. O gana nebus niekada.“ Mano močiutė ne išimtis.  Žinoma, ji visai neatrodo kaip įprasta akiai močiutė: ji nevaikšto senamadiškai apsirengusi, nesiklauso praeito amžiaus muzikos. Mano močiutė kitokia. Ji stengiasi rengtis kiek įmanoma madingesniais jos amžiaus moterims rūbais. Ji klausosi klasikos, tačiau neprieštarauja man, kai visas namas skamba nuo roko ar popso. Du kartus į savaitę apsilanko jogos užsiėmimuose, kartą baseine. Trumpai tariant: ji šiuolaikinė močiutė.

Tačiau netgi tai jai netrukdo gaminti pačių skaniausių, pačių sočiausių patiekalų pasaulyje. Ir pabandyk tu jai pasakyti, kad nesi alkana. Per prievartą sugrūs, nes esą „aš taip be galo sulieknėjau, kad ant manęs tik kaulai ir oda“.

Ir štai, po trijų porcijų blynelių su bananais, mano pilvas baigė sprogti. Jaučiausi tokia apsunkusi, kad neturėjo noro nieko daryti. Tiesiog griuvau į lovą, susiradau ausines, prijungiau jas prie muzikos grotuvo ir su trankia muzika ausyse atsiribojau nuo pasaulio. Galva buvo pilna muzikos garsų, tad net negirdėjau, kai kelis kartus suskambo mano mobilusis. Vėliau atėjo žinutė, bet ir to negirdėjau. O gaila.

HELP!

Sveiki visi, skaitantys šį blog'ą!

Su jumis vėl aš, šios istorijos autorė Erika. Šį kart kreipiuosi į jus su prašymu.

Kaip turbūt pastebėjote, labai retai rašau naujus skyrius. Klausimas: kodėl? O gi todėl, kad laiko mažoka, tačiau tai ne svarbiausia. Atsirastų man to laiko, jeigu Jums, mylimi skaitytojai, atsirastų laiko ir noro parašyti bet trumpą žodelytį po nauju skyriumi. Ir būčiau be galo dėkinga, jeigu pasidalintumėte blog'u su draugėmis, draugais ar dar kuo nors. Skaitytojų skaičius mažas, tad ir nuomonių mažoka.. O be palaikymo, kaip žinote, sunkoka dirbti. Aš ne išimtis:)

Taigi, jeigu trumpiau. Prašau Jūsų:

• Perskaičius naują dalį - pakomentuoti ir išsakyti savo nuomonę (kad ir kokia ji bebūtų!)
• Pasidalinti puslapiu su draugais, pažįstamais ar kuo kitu.

Tiek būtų iš manęs. O tuo tarpu aš stengsiuosi kuo labiau suaktyvinti savo rašymą! Ačiū už dėmesį!

Myliu, bučiuoju, apkabinu.

- Jūsų, Erika.