Pirmas skyrius

Galbūt yra keista ir neįprasta pradėti pasakojimą nuo prisiminimų. Nors bendrai, tai kas čia keisto? Juk viskas, ką žmonės pasakoja, buvo praeityje. Kiekviena paskala prasideda daugmaž vienodai. Visai taip pat kaip prasidėjo ir ši, apie kurią norėčiau jums papasakoti. Būtent ta, nuo kurios ir prasidėjo visa ši istorija.

-          Žmonės kalba, kad tu patinki vienam vaikinui.

Pakėliau akis nuo knygos ir pažvelgiau į Brigitą. Užsisvajojusi ji žvelgė į žvaigždėtą dangų, aplink pirštą vis suko kaštoninių sruogą. Svajinga šypsenėlė niekaip nedingo nuo jos ovalaus veido, kurį pasklidę ant pečių gaubė stori, banguoti plaukai.

-          Čia dabar kas?- susiraukiau.

Nors stogą apšvietė tik blanki pilnaties ir senos lemputės šviesa, puikiai mačiau, kad Brigita nesiruošia taip greitai visko iškloti. Per daug ilgai ir gerai ją pažinojau, kad to tikėčiausi.

-          Koks dar vaikinas?- dar kartą paklausiau užversdama knygą ir padėdama ją šalia savęs ant stogo.

-          Nežinau.- išsišiepdama draugė pažvelgė į mane, o ant jos dantų sužibo kabės.

-          Tu viską žinai. Nagi, sakyk.- kumštelėjau ją, tačiau ji tik iškišo liežuvį kaip penkiametė ir nusisukusi vėl užsisvajojusi ėmė stebėti žvaigždes.

-          Žiūrėk, ten Mažieji Grįžulo ratai.. O, ir Didieji!- po akimirkos ėmė šūkčioti ji.

-          Bri, nenusuk temos.- suniurzgiau.- Jei pradėjai, tai ir baik.

Brigita sukikeno ir net nesiteikė man atsakyti. Nors ir buvau įpratusi prie tokio jos elgesio, tai mane visada erzindavo. Ji juk elgėsi kaip mažas vaikas! O juk jai jau aštuoniolika ant nosies. Bet galbūt ir gerai neišaugti iš vaikystė. Juoktis, šypsotis be priežasties.. Eh, kai pagalvoji, kokia kvaila turėjau būti kai buvau penkiarių ir svajojau kaip greičiau užaugti. O dabar, kai man jau septyniolika, norisi viską susigrąžinti. Visas tas vaikystės dienas, kurios prasidėdavo juoku ir baigdavosi ašaromis dėl nubrozdinto kelio. Vaikystę, kai niekada neskaudėjo širdies dėl meilės. O dabar..

-          ..bet tu jo nepažįsti.- kažkur iš tolumos išgirdau Brigitos balsą, kuris grąžino mane į skaudžią tikrovę.

-          Ką?- nusukusi akis nuo mėnulio pažvelgiau į žalias kaip katės draugės akis.

-          Kai aš nepasakoju, tu klausai. Kai pasakoju – nesiklausai. Neįmanoma.- pakeldama į viršų rankas pasiskundė ji.

-          Atleisk.- nudelbiau akis.

-          Tiek to.- numojusi ranka Brigita pakilo nuo stogo ir nusivaliusi prilipusias šakeles nuo languotų pižamos kelnių, pasisuko laiptelių link.- Papasakosiu rytoj. Šiandien jau vėlu, noriu miegoti. Labanakt.

Ir daugiau netarusi nė žodžio ji nusileido laiptais žemyn, palikusi mane vieną stypsoti ant daugiabučio stogo. Ji niekada taip nesielgė. Ji niekuomet nepalikdavo manęs vienos čia. Niekada nuo to laiko, kai čia atsikrausčiau. Visada buvome kartu. Ir štai dabar ji paliko mane vieną. Ant stogo. Virš mėnulio apšviesto miegančio miesto. Virš pasaulio.

Lėtai pakilau nuo stogo ir mažais, atsargiais žingsniais patraukiau link stogo krašto. Kojos po truputį šalo, kadangi ėjau basomis, tačiau ta vėsa vis dėl to buvo maloni. Pasktutinės vasaros dienos prieš vėl kimbant į mokslus.

Pasiekusi stogo kraštą atsirėmiau į turėklus ir nužvelgiau žibintų nušviestas gatves. Gatves, kurių kažkada visiškai nepažinojau. Gatves, kurias dabar žinau geriau nei ką kitą. Gatves, kuriomis kažkada eidama jaučiausi svetima. Ir gatves, kuriose susikūrė geriausi prisiminimai.

Nusišypsojusi nakties tamsai užsisukau ir pakėlusi nuo stogo knygą, nulipau laiptais į apačią. Nusileidau iki aštunto aukšto, tyliai atidariau buto duris. Girdėjau kaip ir tėvų miegamojo sklido tylus tėčio knarkimas ir mamos žodžiai per miegus. Stengdamasi jų nepažadinti kaip įmanoma tyliau nutipenau į savo kambarį. Tačiau prie pat miegamojo durų girdys kaip reikiat sugirgždėjo taip nutraukdamos tėčio knarkimą. Kadangi mano tėtis labai jautrus garsams kai miega, po akimirkos išgirdau kaip atsidarė miegamojo durys ir pro jas išlindo užsimiegojusi tėčio galva.

-          Grįžai?- paklausė jis nusižiovaudamas.

-          Grįžau. Iš kur žinai, kad buvau išėjusi?- pasiteiravau. Nes kai išėjau, buvau įsitikinusi, kad jiedu kietai miega.

-          Buvau atsikėlęs ir neradau tavęs lovoje. Vėl buvai ant stogo?- išgirdusi nepasitenkinimo gaidelę jo balse, susigūžiau.

-          Tėti..

-          Mažute, aš jaudinuosi dėl tavęs. Nenoriu, kad nukristum.

-          Aš nenukrisiu, pažadu. Nebeesu mažas vaikas.- nusišypsojau jam, tačiau greitai šypseną nutraukė žiovulys.

-          Eik miegoti. Ilsėkis.- tėčio pyktis išgaravo kaip nebuvęs.

Linktelėjau jam ir nuspaudžiau durų rankeną. Tačiau tą pat akimirką išgirdau tylų tėčio šnabždesį:

-          Labos nakties. Myliu tave, mažute.

-          Ir aš tave myliu, tėveli.- atsakiau ir priėjusi apkabinau.

Stiprios jo rankos apglėbė mano pečius ir prispaudė prie savęs. Jutau malonių jo kvepalų kvapas, kuris jau baigė išnykti. Jutau ramiai plakančią jo širdį. Širdį, kuri, žinojau, myli labiau nei kieno kito.

-          Labos nakties.- tyliai sukuždėjo jis ir pabučiavęs mane į kaktą, įsmuko pro atviras duris į miegamąjį.

Nusišypsojau pati sau ir galiausiai pati nuėjau į savo kambarį. Ant sienos švietė įjungtos lemputės kurios apšvietė ant sienų nukabinėtas nuotraukas ir plakatus. Didelė dvivietė lova sujaukta ir šalta stovėjo kampe prie pat lango. Šalia jos – naktinis staliukas su žadintuvu ir sena draugų nuotrauka. Žengiau kelis žingsnius link lovos ir po kojomis pajutau minkštą kilimą, kuris po kelių akimirkų sušildė pėdas. O po dar kelių akimirkų sušilo visas kūnas – pagaliau palindau po pledu. Ir vos tik patogiai įsitaisiusi lovoje nusprendžiau kietai įmigti, supypsėjo mobilusis telefonas. Tingiai pramerkiau akį ir sugrabaliojusi telefoną ant staliuko, perskaičiau žinutę.

„Saldžių ir tokių pat gražių kaip tu linkiu tau sapnų.“

Siuntėjas: Nežinomas.

Tankiai sumirksėjusi kelias akimirkas stebeilijau į ekranėlyje šviečiančius žodžius. Visiškai nieko nesupratau. Iš kur kažkas gavo numerį? Ir kam jam rašyti tokius žodžius? Ir svarbiausia, kas, po velnių, iš vis juos parašė?!

Nors iš nustebusi, visgi greitai suspaudžiau reikiamus klavišus ir išsiunčiau atsakymą.

„Kas tu?“

Šie žodžiai dar ilgai kabėjo ore. Ir kad ir kaip laukiau grįžant atsakymo, jo nesulaukiau. Galiausiai praradusi visas viltis jo sulaukti, padėjau telefoną ant staliuko ir įsisupusi į pledą, persiverčiau ant šono. Žvilgsnis įsmigo į už lango šviečiančias žvaigždes ir mėnulį. Buvo taip gera stebėti tas mažas, žibančias žvaigždutes kažkur toli toli nuo manęs. Taip ramu.

Ir staiga danguje pamačiau krentant žvaigždę. Tik keisčiausia buvo tai, jog buvau tokia patenkinta savo gyvenimu, kad net nežinojau, kokį norą sugalvoti. Ir tuomet prisiminiau žmones, kurie galbūt neturi tokio gyvenimo, kokį turiu aš. Todėl staiga mano širdį perskrodė vienintelis noras – norėjau, kad kiekvienas pasaulio žmogus suprastų, kad jo gyvenimas, pats geriausias.