Galbūt yra keista ir neįprasta pradėti pasakojimą nuo prisiminimų. Nors
bendrai, tai kas čia keisto? Juk viskas, ką žmonės pasakoja, buvo praeityje.
Kiekviena paskala prasideda daugmaž vienodai. Visai taip pat kaip prasidėjo ir
ši, apie kurią norėčiau jums papasakoti. Būtent ta, nuo kurios ir prasidėjo
visa ši istorija.
-
Žmonės
kalba, kad tu patinki vienam vaikinui.
Pakėliau akis nuo knygos ir pažvelgiau į Brigitą. Užsisvajojusi ji žvelgė į
žvaigždėtą dangų, aplink pirštą vis suko kaštoninių sruogą. Svajinga šypsenėlė
niekaip nedingo nuo jos ovalaus veido, kurį pasklidę ant pečių gaubė stori,
banguoti plaukai.
-
Čia
dabar kas?- susiraukiau.
Nors stogą apšvietė tik blanki pilnaties ir senos lemputės šviesa, puikiai
mačiau, kad Brigita nesiruošia taip greitai visko iškloti. Per daug ilgai ir
gerai ją pažinojau, kad to tikėčiausi.
-
Koks
dar vaikinas?- dar kartą paklausiau užversdama knygą ir padėdama ją šalia savęs
ant stogo.
-
Nežinau.-
išsišiepdama draugė pažvelgė į mane, o ant jos dantų sužibo kabės.
-
Tu
viską žinai. Nagi, sakyk.- kumštelėjau ją, tačiau ji tik iškišo liežuvį kaip
penkiametė ir nusisukusi vėl užsisvajojusi ėmė stebėti žvaigždes.
-
Žiūrėk,
ten Mažieji Grįžulo ratai.. O, ir Didieji!- po akimirkos ėmė šūkčioti ji.
-
Bri,
nenusuk temos.- suniurzgiau.- Jei pradėjai, tai ir baik.
Brigita sukikeno ir net nesiteikė man atsakyti. Nors ir buvau įpratusi prie
tokio jos elgesio, tai mane visada erzindavo. Ji juk elgėsi kaip mažas vaikas! O juk jai
jau aštuoniolika ant nosies. Bet galbūt ir gerai neišaugti iš vaikystė.
Juoktis, šypsotis be priežasties.. Eh, kai pagalvoji, kokia kvaila turėjau būti
kai buvau penkiarių ir svajojau kaip greičiau užaugti. O dabar, kai man jau
septyniolika, norisi viską susigrąžinti. Visas tas vaikystės dienas, kurios
prasidėdavo juoku ir baigdavosi ašaromis dėl nubrozdinto kelio. Vaikystę, kai
niekada neskaudėjo širdies dėl meilės. O dabar..
-
..bet
tu jo nepažįsti.- kažkur iš tolumos išgirdau Brigitos balsą, kuris grąžino mane
į skaudžią tikrovę.
-
Ką?- nusukusi
akis nuo mėnulio pažvelgiau į žalias kaip katės draugės akis.
-
Kai
aš nepasakoju, tu klausai. Kai pasakoju – nesiklausai. Neįmanoma.- pakeldama į
viršų rankas pasiskundė ji.
-
Atleisk.-
nudelbiau akis.
-
Tiek
to.- numojusi ranka Brigita pakilo nuo stogo ir nusivaliusi prilipusias šakeles
nuo languotų pižamos kelnių, pasisuko laiptelių link.- Papasakosiu rytoj.
Šiandien jau vėlu, noriu miegoti. Labanakt.
Ir daugiau netarusi nė žodžio ji nusileido laiptais žemyn, palikusi mane
vieną stypsoti ant daugiabučio stogo. Ji niekada taip nesielgė. Ji niekuomet
nepalikdavo manęs vienos čia. Niekada nuo to laiko, kai čia atsikrausčiau. Visada
buvome kartu. Ir štai dabar ji paliko mane vieną. Ant stogo. Virš mėnulio
apšviesto miegančio miesto. Virš pasaulio.
Lėtai pakilau nuo stogo ir mažais, atsargiais žingsniais patraukiau link
stogo krašto. Kojos po truputį šalo, kadangi ėjau basomis, tačiau ta vėsa vis dėl
to buvo maloni. Pasktutinės vasaros dienos prieš vėl kimbant į mokslus.
Pasiekusi stogo kraštą atsirėmiau į turėklus ir nužvelgiau žibintų
nušviestas gatves. Gatves, kurių kažkada visiškai nepažinojau. Gatves, kurias
dabar žinau geriau nei ką kitą. Gatves, kuriomis kažkada eidama jaučiausi
svetima. Ir gatves, kuriose susikūrė geriausi prisiminimai.
Nusišypsojusi nakties tamsai užsisukau ir pakėlusi nuo stogo knygą, nulipau
laiptais į apačią. Nusileidau iki aštunto aukšto, tyliai atidariau buto duris. Girdėjau
kaip ir tėvų miegamojo sklido tylus tėčio knarkimas ir mamos žodžiai per
miegus. Stengdamasi jų nepažadinti kaip įmanoma tyliau nutipenau į savo
kambarį. Tačiau prie pat miegamojo durų girdys kaip reikiat sugirgždėjo taip
nutraukdamos tėčio knarkimą. Kadangi mano tėtis labai jautrus garsams kai
miega, po akimirkos išgirdau kaip atsidarė miegamojo durys ir pro jas išlindo
užsimiegojusi tėčio galva.
-
Grįžai?-
paklausė jis nusižiovaudamas.
-
Grįžau.
Iš kur žinai, kad buvau išėjusi?- pasiteiravau. Nes kai išėjau, buvau
įsitikinusi, kad jiedu kietai miega.
-
Buvau
atsikėlęs ir neradau tavęs lovoje. Vėl buvai ant stogo?- išgirdusi
nepasitenkinimo gaidelę jo balse, susigūžiau.
-
Tėti..
-
Mažute,
aš jaudinuosi dėl tavęs. Nenoriu, kad nukristum.
-
Aš
nenukrisiu, pažadu. Nebeesu mažas vaikas.- nusišypsojau jam, tačiau greitai
šypseną nutraukė žiovulys.
-
Eik
miegoti. Ilsėkis.- tėčio pyktis išgaravo kaip nebuvęs.
Linktelėjau jam ir nuspaudžiau durų rankeną. Tačiau tą pat akimirką
išgirdau tylų tėčio šnabždesį:
-
Labos
nakties. Myliu tave, mažute.
-
Ir aš
tave myliu, tėveli.- atsakiau ir priėjusi apkabinau.
Stiprios jo rankos apglėbė mano pečius ir prispaudė prie savęs. Jutau
malonių jo kvepalų kvapas, kuris jau baigė išnykti. Jutau ramiai plakančią jo
širdį. Širdį, kuri, žinojau, myli labiau nei kieno kito.
-
Labos
nakties.- tyliai sukuždėjo jis ir pabučiavęs mane į kaktą, įsmuko pro atviras
duris į miegamąjį.
Nusišypsojau pati sau ir galiausiai pati nuėjau į savo kambarį. Ant sienos
švietė įjungtos lemputės kurios apšvietė ant sienų nukabinėtas nuotraukas ir
plakatus. Didelė dvivietė lova sujaukta ir šalta stovėjo kampe prie pat lango.
Šalia jos – naktinis staliukas su žadintuvu ir sena draugų nuotrauka. Žengiau
kelis žingsnius link lovos ir po kojomis pajutau minkštą kilimą, kuris po kelių
akimirkų sušildė pėdas. O po dar kelių akimirkų sušilo visas kūnas – pagaliau palindau
po pledu. Ir vos tik patogiai įsitaisiusi lovoje nusprendžiau kietai įmigti,
supypsėjo mobilusis telefonas. Tingiai pramerkiau akį ir sugrabaliojusi
telefoną ant staliuko, perskaičiau žinutę.
„Saldžių ir tokių pat gražių kaip tu linkiu tau sapnų.“
Siuntėjas: Nežinomas.
Tankiai sumirksėjusi kelias akimirkas stebeilijau į ekranėlyje šviečiančius
žodžius. Visiškai nieko nesupratau. Iš kur kažkas gavo numerį? Ir kam jam
rašyti tokius žodžius? Ir svarbiausia, kas, po velnių, iš vis juos parašė?!
Nors iš nustebusi, visgi greitai suspaudžiau reikiamus klavišus ir
išsiunčiau atsakymą.
„Kas tu?“
Šie žodžiai dar ilgai kabėjo ore. Ir kad ir kaip laukiau grįžant atsakymo,
jo nesulaukiau. Galiausiai praradusi visas viltis jo sulaukti, padėjau telefoną
ant staliuko ir įsisupusi į pledą, persiverčiau ant šono. Žvilgsnis įsmigo į už
lango šviečiančias žvaigždes ir mėnulį. Buvo taip gera stebėti tas mažas,
žibančias žvaigždutes kažkur toli toli nuo manęs. Taip ramu.
Ir staiga danguje pamačiau krentant žvaigždę. Tik keisčiausia buvo tai, jog
buvau tokia patenkinta savo gyvenimu, kad net nežinojau, kokį norą sugalvoti.
Ir tuomet prisiminiau žmones, kurie galbūt neturi tokio gyvenimo, kokį turiu
aš. Todėl staiga mano širdį perskrodė vienintelis noras – norėjau, kad
kiekvienas pasaulio žmogus suprastų, kad jo gyvenimas, pats geriausias.