Ketvirtas skyrius

Tai tęsėsi visą pusvalandį iki Brigitos – ir mano - namų. Sustojus prie šviesoforo, perėjos ar tiesiog žvilgsniui užkliuvus už galinio matymo veidrodėlio, mačiau įsmeigtas Kajaus akis. Pirmus kartus stengiausi nekreipti į tai dėmesio – nusukdavau žvilgsnį į kelią. Tačiau kai pastebėjau, jog tai nesiliauja – nebesusilaikiau.

-          Tu spoksai. Tai kraupu.- prunkštelėjau.

-          Ar tai sakai kiekvienam vaikinui, kuris žavisi tavimi?- atkirto Kajus ir susikryžiavo ant krūtinės rankas, o veide atsirado žavi šypsena.

Pajutau, kaip kraujas plūstelėjo į skruostus. Stipriau suspaudžiau vairą. Ką jis iš vis sau galvoja? Ir kokie dar vaikinai? Pala.. ar jis ką tik pasakė, kad žavisi.. manimi?

Vis tiek nieko jam neatsakiau. Jeigu aš jį partrenkiau – ar tiksliau užkabinau – nereiškia, kad dabar privalau atsakyti į kiekvieną jo klausimą ar dar ką. Nuvešiu jį Brigitai, o ji tegul su juo ir tvarkosi. Manęs jau tikriausiai laukia garuojanti arbatėlė ir blyneliai su plakta grietinėle ar klevų sirupu. Mmm..

-          Neatsakysi?- nutraukė mano mintis vaikino balsas.

-          O turėčiau?- atkirtau.

-          Aš tik paklausiau.- ėmė gintis jis, nors iš veido nedingstanti šypsena bylojo visai ką kitą.

Neatsakiau jam ir šį kart. Bet ne todėl, kad nusprendžiau ignoruoti jo buvimą. Tiesiog nežinojau, ką atsakyti. Iš ties tai jis labai drąsus vaikinas, tą pastebėjau. Gal net kiek per drąsus, bet.. Bet bet bet. Mes privažiavome namus ir nusprendžiau nebekvaršinti sau galvos dėl tokių smulkmenų. Neatsakiau tai neatsakiau – dėl to pasaulis nesugrius. Net jeigu tai ir yra be galo nemandagu.

-          Karieta pasiekė pilį. Galit atlaisvinti sėdynes.- pasakiau visiškai rimtu tonu sustabdydama Astrą aikštelėje prie daugiaaukščio namų.

-          Kur dingo tavo mandagumas? Ar ir jis buvo dirbtinis?

Krūptelėjau, tačiau ne dėl klausimų. O dėl tono, kuriuo jis tų klausimų klausė. Lyg pyktų, ar ką. Nežinau. Ir iš vis, kodėl aš jaudinuosi dėl kažkokio vaikino tono, jo dorai net nepažinodama?

-          Ką turi omeny sakydamas „ir jis“?- staigiai atsisukau į galines sėdynes, ant kurių patogiai įsitaisęs sėdėjo Kajus.

-          Tu neatsakei į klausimą.- nepasidavė mėlynakis.

-          Kaip ir tu.

-          Aš pirmiau paklausiau.

Ruošiausi jam atkirsti, tačiau būtent tą akimirką suskambo mobilusis telefonas grodamas pačią kvailiausią melodiją, kokia tik kada nors Brigita galėjo pažymėti savo skambučius.

Akivaizdu, taip maniau ne aš viena.

-          Kokio senumo šita daina? Ar ją išleido, kai tavo mama vystykluose gulėjo?- Kajus ėmė kvatotis, kad jam net teko susiimti už pilvo.

-          Ačiū, Brigita.- sumurmėjau panosėje, o tuomet nuspaudžiau žalią:- Įdėmiai klausau.

-          Pro balkoną matau tavo Astrą. Kelkit subines nuo sėdynių ir kilkit į butą. Gal bent jūs padėsit suvaldyti tą mažą velnią.- piktai ėmė bambėti Brigita, o tuomet užrėkė taip, kad turėjau atitraukti telefoną nuo ausies:- SAULIAU, TU MAŽAS DRAMBLY, PALIK KEKSUS RAMYBĖJE! O judu kilkit į viršų! Kape pailsėsit.- piktokai pridūrė Brigita ir padėjo ragelį.

Patraukiau telefoną nuo ausies ir įsispoksojau į ekraną, kuriame animuota žirafa be sustojimo vis lingavo į šonus. Reikėjo pasikeisti tą paveiksliuką – jis mane hipnotizavo. Na, o tuo tarpu Kajus sėdėjo išlenkęs vieną antakį ir žiūrėjo į mane.

-          Ji tik su tavimi tokia beprotė, ar ne?- rimtu balsu paklausė jis.

-          Jei neturi brolio ar sesers, nemanau, kad suprasi. Ne visada kalti draugai.- pagaliau sugebėjau suregzti sakinį.

-          Nežinai – nesakyk.- nusijuokė jis, o tuomet atsidarė dureles ir iškėlė kojas.- Eime. Nenoriu rizikuoti gyvybe.

-          Aš neisiu. Turiu.. reikalų. Brigita nesupyks.- pridūriau lyg tarp kitko.- O tu eik. Manau, ji turės galimybę tave pagydyt.

-          Mane pagydytų nebent tavo bučinys.- išgirdau Kajų kikenant.

Staigiai atsigręžiau į jį ir iškėlusi antakius, pažvelgiau pačiu pačiausiu nepasitenkinimo žvilgsniu, kokį tik sugebėjau nutaisyti.

-          Atsiprašau?- krenkštelėjau.- Gėdos turėtum.

-          Tu to nori. Matau iš tavo akių.- staiga atsirasdamas vos per kelis centimetrus nuo mano veido tarė Kajus.

Lyg nukrėsta elektros atsitraukiau toliau nuo jo. Staiga sukilo didelis noras imti ir vožti per tobulą jo skruostą. Padaryti taip, kad nuo jo veido dingtų ta kvaila, žavi pusės lūpų šypsena. Rimtai, labiau įžūlesnio vaikino niekada gyvenime nesu sutikusi!

-          Nešdinkis lauk.- padažnėjus kvėpavimui ištariau.

-          Atidaryk bagažinę.- paprašė Kajus taip, lyg nieko nebūtų nutikę.

-          Atsidaryk.- atkirtau, ir susikryžiavusi rankas, atsirėmiau į sėdynę.

Vaikinas trumpai nusijuokė, o tuomet išlipo iš mašinos ir užtrenkė dureles. Veidrodėlyje stebėjau, kaip vos vos šlubuodamas jis nuėjo iki bagažinės, atsidarė ją, išsitraukė dviratį ir vėl uždaręs bagažinę, nuėjo. Jis neatsisveikino. Nepamojavo. Nieko. O dar sako, kad mano mandagumas pasibaisėtinas.

Kiek susinervinusi bandžiau užvesti variklį, tačiau vis nepavykdavo. Spaudžiau sankabą, sukau raktelį – ir nieko. Tik nusiraminusi sugebėjau ramiai viską suspausti iš eilės ir tuomet pajudėjau iš vietos – kažkodėl norėjau kuo greičiau nešdintis iš čia lauk, net žinodama, kad vos aukštu aukščiau Brigitos buto yra ir manasis. O gal mane tiesiog viliojo močiutės blynai, kurių kvapas, buvau įsitikinusi, buvo pasklidęs po visus namus?

Man kilo didelis noras parašyti Brigitai, tačiau neparašiau. Galbūt todėl, kad buvau šiek tiek pikta ant jos. Juk ji pripasakojo kažko apie mane kažkokiam vaikinui vardu Kajus, kurio aš šiandien vos nepartrenkiau ir ne gana to, jis jau svajoja apie mano bučinį? Dėl Dievo meilės, kur pasaulis ritasi?

Mintyse vis engdama Brigitą, jos kvailą nesugebėjimą išsirinkti draugų ir Kajų, pasiekiau močiutės namus. Ramus Vilniaus užmiestis, apsuptas giraitės ir plynų laukų. Vos keli gyvenamieji namai. Vieta, kurioje galėjai tiesiog atitrūkti nuo pasaulio. Pavasarį čia vykdavo pasakiški dalykai: ryte atsibudus ir išėjus į balkoną, girdėdavai grįžtančių paukščių giesmes. Pučiant vėjui girgždėdavo iš žiemos sąstingio bundantys medžiai, o visai prie pat girdėjosi neramus, ošiantis ežeras. Nosį kutena imančių žydėti gėlių ir medžių kvapai. Kas gi gali būti geriau?

-          Eva! Mažute, lipk lauk iš to automobilio.- staiga iš susimąstymų mane pažadino močiutės barbenimas į automobilio langą.- Neversk močiutės tavęs ištempti lauk.

-          Močiut..- nusijuokiau ir išjungusi variklį, išlipau lauk.- Pasiilgau tavęs.

Stipriai ją apkabinau, o ji tik nusijuokė ir pakštelėjusi man į skruostą, atsitraukė.

-          Nesulaužyk man kaulų, mieloji.- jaunatvišku juoku nusijuokė močiutė.

-          Net nebandau.- sukikenau.

-          Kur tiek užtrukai? Žadėjai būti kur kas anksčiau.- pasipiktinusi ėmė priekaištauti ji, staiga tapusi tokia panašia į tėtį.

-          Užsukau namo, em.. pas Brigitą. Buvau pamiršusi atiduoti jai šaliką.

-          Šaliką? Vasarą?- dailiai išpešioti močiutės antakiai pakilo aukštyn.

-          Nesigilink.- sukrizenau ir įsikibusi močiutei į parankę, nusitempiau link namo:- tai, kur mano blyneliai?

Iš ties pas močiutę likti dviems savaitėms yra pavojinga. Na, ne taip pavojinga kaip trims mėnesiams atostogų, bet vis gi.. Visos močiutės panašios. Jos visos laikosi kažkokio įsitikinimo: „Maitink savo anūką tol, kol tau atrodys gana. O gana nebus niekada.“ Mano močiutė ne išimtis.  Žinoma, ji visai neatrodo kaip įprasta akiai močiutė: ji nevaikšto senamadiškai apsirengusi, nesiklauso praeito amžiaus muzikos. Mano močiutė kitokia. Ji stengiasi rengtis kiek įmanoma madingesniais jos amžiaus moterims rūbais. Ji klausosi klasikos, tačiau neprieštarauja man, kai visas namas skamba nuo roko ar popso. Du kartus į savaitę apsilanko jogos užsiėmimuose, kartą baseine. Trumpai tariant: ji šiuolaikinė močiutė.

Tačiau netgi tai jai netrukdo gaminti pačių skaniausių, pačių sočiausių patiekalų pasaulyje. Ir pabandyk tu jai pasakyti, kad nesi alkana. Per prievartą sugrūs, nes esą „aš taip be galo sulieknėjau, kad ant manęs tik kaulai ir oda“.

Ir štai, po trijų porcijų blynelių su bananais, mano pilvas baigė sprogti. Jaučiausi tokia apsunkusi, kad neturėjo noro nieko daryti. Tiesiog griuvau į lovą, susiradau ausines, prijungiau jas prie muzikos grotuvo ir su trankia muzika ausyse atsiribojau nuo pasaulio. Galva buvo pilna muzikos garsų, tad net negirdėjau, kai kelis kartus suskambo mano mobilusis. Vėliau atėjo žinutė, bet ir to negirdėjau. O gaila.

HELP!

Sveiki visi, skaitantys šį blog'ą!

Su jumis vėl aš, šios istorijos autorė Erika. Šį kart kreipiuosi į jus su prašymu.

Kaip turbūt pastebėjote, labai retai rašau naujus skyrius. Klausimas: kodėl? O gi todėl, kad laiko mažoka, tačiau tai ne svarbiausia. Atsirastų man to laiko, jeigu Jums, mylimi skaitytojai, atsirastų laiko ir noro parašyti bet trumpą žodelytį po nauju skyriumi. Ir būčiau be galo dėkinga, jeigu pasidalintumėte blog'u su draugėmis, draugais ar dar kuo nors. Skaitytojų skaičius mažas, tad ir nuomonių mažoka.. O be palaikymo, kaip žinote, sunkoka dirbti. Aš ne išimtis:)

Taigi, jeigu trumpiau. Prašau Jūsų:

• Perskaičius naują dalį - pakomentuoti ir išsakyti savo nuomonę (kad ir kokia ji bebūtų!)
• Pasidalinti puslapiu su draugais, pažįstamais ar kuo kitu.

Tiek būtų iš manęs. O tuo tarpu aš stengsiuosi kuo labiau suaktyvinti savo rašymą! Ačiū už dėmesį!

Myliu, bučiuoju, apkabinu.

- Jūsų, Erika.

Trečias skyrius

 Vaikinas sumišo, nusuko akis ir kažką numykė panosėje. O aš sutrikusi laukiau jo atsakymo. Nežinojau nei ką man galvoti, nei ką daryti. Tačiau kai jis tylėjo ir ta tyla pasidarė nebepakenčiama, dar kartą paklausiau:

-          Iš kur žinai mano vardą?

-          Kurgi dingo tavo mandagumas?- nusijuokė jis vėl pakeldamas į mane dangaus žydrumo akis.

-          O iš kurgi tu žinai mano vardą?- neatlyžau.

-          Tavo draugė Brigita daug pasakojo apie tave. Ji vis žadėjo mane su tavimi supažindinti, bet štai, likimas tai padarė už ją.- skardžiu juoku nusijuokė mėlynakis.

Brigita. Vienas vardas, trys skiemenys, septynios raidės paaiškinančios viską. Vos jam ištarus draugės vardą, nuo širdies lyg akmuo nusirito. Na, bent jau neliko abejonių, kad esu kokio nors serijinio žudiko ar iškrypėlio auka. Iš pat pradžių reikėjo suprasti, jog tokio mėlio akys negali būti blogos. Bet pala – aš jo nepažįstu. Net jeigu jis Brigitos draugas.

-          Ką gi, malonu susipažinti.. hmm..?- visai užsimiršau, jog nežinau jo vardo.

-          Aš Kajus.- žaviai nusišypsodamas padėjo man jis.

-          Malonu susipažinti, Kajau. Tačiau.. tu vis dar kraujuoji.- sunkiai nurijau seiles pažvelgusi į kruviną jo kelį.

-          Tai tik keli nubrozdinimai.- nusijuokė jis, tačiau juokas tetruko sekundę.- Bet matau to pakanka, kad tu išbaltum kaip drobė.

-          Vaikystės trauma.- sumurmėjau panosėje.- Gal eime į mašiną, ten turėtų būti vaistinėlė.

-          Turėtų?- kilstelėdamas antakį paklausė Kajus.

Gūžtelėjau pečiais ir norėjau padėti jam atsistoti, tačiau jis papurtė galvą ir pats pakilo nuo žemės. Mačiau, jog jis ėjo šlubuodamas, tačiau šypsena nuo jo veido niekaip nedingo. Jis bandė įrodyti, jog nėra „skystalas“. Jam beveik pavyko.

Pasiekus mašiną jis atsirėmė į ją ir vis žvelgė į mane, kol lyg išprotėjusi ieškojau vaistinėlės. Jaučiau, kaip jo žvilgsnis slydo nuo mano palaidų plaukų galiukų iki basutės kulniuko ir atgal. Tiesą sakant, man nelabai patiko būti stebėjimo objektu, tačiau neturėjau kito pasirinkimo kaip tai ignoruoti. Privalėjau rasti vaistinėlę.

Tačiau likimas buvo man paruošęs visai kitokį scenarijų.

-          Neradau vaistinėlės. Tikriausiai būsiu pamiršusi ją padėti į vietą po paskutinio tvarkymo..- atbulomis išropodama nuo galinių sėdynių tariau.

-          Kokia tu neatsakinga vairuotoja.- pašaipiai tarė Kajus.

-          Galėčiau tą patį pasakyti apie tave.- atkirtau, o tą pačią akimirką suskambo mano mobilusis.- Hmm.. Atleisk.

Pagriebiau mobilųjį ir nuspaudžiau žalią:

-          Klausau?

-          Evelina, kas nutiko?! Tu suklykei, o tuomet numetei ragelį. Kas nutiko?!- iš aparato atsklido išsigandęs Brigitos balsas.

-          Nusiramink, viskas gerai. Tik užkabinau kažkokį tavo draugą Kajų, jis nusibrozdino kelius, o aš neturiu vaistinėlės. Brigita, ką man daryti? Ir ką tu jam apie mane pasakojai?!- prisiminusi užsipuoliau ją.

-          Kajų? O Dieve mano.. Evelina, gal sodink jį į mašiną ir vežk pas mane. Viską paaiškinsiu prie kavos puodelio. Laukiu.- tarė ji staiga pavargusiu balsu ir padėjo ragelį.

-          Bet..- norėjau jai prieštarauti, tačiau nespėjau.

Pasaulis išprotėjo, ar kas čia nutiko? Pasakau savo geriausiai draugei, jog vos neužmušiau jos draugo, o ji jaudinasi ne dėl manęs, o dėl jo? Dėl kelių nubrozdintų vietų? Kas pasidarė Brigitai? Ir kas pasidarė man? Visų pirma, užsipuoliau ją, kad kažką papasakojo apie mane kažkokiam Kajui. Vėliau imu panikuoti dėl to, jog ji jaudinasi ne dėl manęs, o dėl kažkokio Kajaus. Negi čia tikrai aš?

-          Ką sakė Brigita?- pasiteiravo „kažkoks“ Kajus, nutraukdamas mano mintis.

-          Ji.. hmm.. liepė sodinti tave į mašiną ir vežti pas ją.- lėtai ištariau, lyg bandydama tai pasakyti pati sau.

-          Ir.. tu žadi tai daryti?- vaikinuko akyse šmėkštelėjo lyg ir išgąstis, lyg ir džiaugsmas.

-          O ką man lieka daryti? Šok į mašiną.- linktelėjau galvą į galines sėdynes.

-          O jeigu aš nesutinku?

-          Tuomet nuo Brigitos gausi tokių traumų, jog tau prireiks nebe vaistinėlės, o greitosios.- prunkštelėjau ir įlipau į mašiną.

Tačiau Kajus nesekė mano pavyzdžiu. Jis vis dar stovėjo atsirėmęs į automobilį ir nesijudino iš vietos. Kodėl su vaikinais turi būti taip sunku? Juk jis neatrodo kaip kvailys..

-          O ką darysim su mano dviračiu?- prislopintas jo balsas atsklido iš lauko.

-          Sukišim jį į bagažinę.- leptelėjau nepagalvojusi.

Nors galbūt tai nebuvo tokia jau bloga mintis. Kajaus dviratis lengvai tilpo į talpią Astros bagažinę, o ir pats Kajus tilpo į galines sėdynes. Tuo tarpu aš įsėdau į vairuotojo vietą, užvedžiau variklį ir įsukau atgal į kelią. Išjungiau navigaciją, kad juokingas balsas nebeaiškintų, kur sukti ir kur sustoti. Galų gale maršrutas vis dar buvo mano močiutės namai.

Tik kiek vėliau pasigailėjau nepakeitusi maršruto ir nepalikusi navigacijos įjungtos. Kajaus akys, kurias mačiau galinio matymo veidrodėlyje, labai blaškė mano dėmesį. Blogiausia buvo tai, jog nesupratau kodėl.

Aloha!

 Taip taip, aš labai prasta autorė ir rašytoja.. Žinau, retai kuriu tuos naujus skyrius ir viską.. Bet žinot, labai sunku kurti, kai tavo istoriją skaito kokie du žmonės. Bet pažadu, net jei ir bus tik du žmonės, aš rašysiu bent jau dėl jų! O su laiku galbūt ir daugiau skaitančiųjų atsiras, ko labai tikiuosi.

   Tad dar kartą labai labai atsiprašau, kad taip retai berašau tuos skyrius. Pasistengsiu pasitaisyti! Linkiu visiems geros dienos ir nuostabių likusių atostogų! 

xoxo,

- Erika.

Antras skyrius

-          Evelina, na gi, paskubėk!

-          Skubu, dėl Dievo meilės!- atsiliepiau ir panosėje pridūriau:- nebūtina to priminti kas dvi minutės.

Atsirėmusi į sieną užsisegiau basutės sagtelę ir pagriebusi švarkelį, nubėgau koridoriumi iki buto durų. Ten palei sienas buvo pastatyti du lagaminai ir viena didelė rankinė. Ant komodos mėtėsi bilietai į Paryžių pirmąja klase. Kiek toliau nuo jų – automobilio rakteliai, kurių tėtis kaip išprotėjęs ieško rytais.

-          Eva, kur dingo mašinos rakteliai?!- iš kambario atsklido susierzinęs tėčio balsas.

Na, gerai, galbūt jis jų ieško ne tik rytais.

-          Jie čia.- paėmiau raktelius į rankas ir pakračiau.

Raktelių skambėjimas tarsi nuramino tėvus. Kambaryje nutilo šurmulys, jį pakeitė ramūs tėvų balsai ir žingsnių bilsnojimas koridoriuje. Po akimirkos man prieš akis pasirodė ir mama su tėčiu.

Mama buvo apsirengusi laisvą chaki spalvos sijonėlį ir baltą trumparankovę palaidinukę. Aukštakulniai bateliai ją darė keliais centimetrais aukštesne nei yra. Mano mama buvo lieknutė, tačiau turintis puikias moteriškas formas moteris. Glabūt dėl to ją dažnai palaikydavo kur kas jaunesne nei yra.

Tuo tarpu tėtis buvo apsirengęs džinsus ir viršuje  prasagstytus marškinius, kurie puikiai pabrėžė tvirtą jo krūtinę. Galbūt daug žmonių mano, jog vyrai, perkopę keturiasdešimt metų, ima augintis pilvus, tačiau tai nėra tiesa. Na, bent jau mano tėtis ne iš tokių. Jis reguliariai lankosi sporto klube, sveikai maitinasi ir visuomet būna pasitempęs. Galbūt tai ji daro panašiu į kokią nors Holivudo žvaigždę..

-          Nuostabiai atrodot!- pagyriau gimdytojus ir plačiai nusišypsojau.

-          Tą patį galėtumėme pasakyti ir apie tave.- mirktelėdamas man pasakė tėtis ir paėmė į rankas du lagaminus.

-          Na, šiandien aš mažiausiai turėčiau jums rūpėti. Prasideda jūsų pakartotinis medaus mėnuo, tad.. Važiuojam!- pasakiau tvirtu balsu, tačiau nesugebėjau nenusijuokti.

-          Tas pats kartojasi jau septyniolika metų iš eilės..-skambiu juoku nusijuokė mama ir paėmė didelę rankinę į rankas.

-          Neburbėk.-subariau ją ir atrakinau buto duris.

-          Kaip pasakysi.-nusijuokė ji ir išėjo iš buto.

Tėtis, nešinas dviem lagaminais, išėjo iš paskos. Kol jie leidosi laiptais į apačią, užrakinau buto duris. Ir tik pasiekusi pirmą aukštą prisiminiau, ką palikome.

-          BILIETAI!- sucypiau ir pasileidau laiptais į viršų.

Kol užlipau į ketvirtą aukštą tikrai pavargau. Nors jau buvau spėjus priprasi į jį laipioti, vis dėl to aukštakulnės basutės darbą apsunkino. Tas kvailas liftas tikrai sugedo visiškai netinkamu metu!

Įpuoliau į butą ir pagriebusi bilietus ruošiausi vėl išlėkti lauk, tačiau išgirdau kaip iš mano miegamojo atsklido žinutės signalas. Tik tuomet susiprotėjau, kad palikau mobilųjį namuose.

Greitai nuskuodžiau į savo kambarį ir pagriebiau telefoną nuo stalo. Per daug skubėjau, tad net neperskaičiau, kas gi atsiuntė žinutę. Nenorėjau, kad tėvai pavėluotų į lėktuvą. Ypač per mane. Galų gale tai jų vestuvių metinės, dar vienas medaus mėnuo. Jie irgi turi teisę pailsėti nuo manęs ir nuo visų problemų.

Tad įsimečiau telefoną į rankinę, ten pat įkišau ir bilietus, o tuomet užrakinusi buto duris, pasileidau laiptais į apačią. Prie laiptinės durų jau stovėjo raudona  tėčio Nissan Astra. Greit nuskuodžiau prie automobilio ir atsidariusi dureles, atsisėdau ant galinių sėdynių.

-          Kas nutiko?- pasidomėjo tėtis.

-          Palikote bilietus, o aš mobilųjį.-sukikenau.

-          Tu tiesiog negali išsiskirti su savo mobiliuoju, ar ne?-nusijuokė mama užsidėdama akinius ant nosies.

-          Leisk pagalvoti..-apsimečiau mąstanti, o tuomet linksmai užbaigiau:- Ne.

-          Gerai, bobos, baigiam turgų.- nusijuokė tėtis ir išsuko iš kiemo į kelią.

-          Diedukas.- pasakėm su mama vienu balsu ir visi kartu prapliupom juokais.

Taip.. Vis dėl to aš džiaugiausi turėdama tokią šeimą. Kad ir kas nutikdavo, visada vienas kitą palaikydavome. Mūsų meilė niekada neblėsdavo. Nemokėjome ilgai pykti vienas ant kito. Ir tik būdami visi kartu mokėjome būti laimingi. Tačiau dabar jie išskrenda. Dviems savaitėms. Būsim atskirti šimtais kilometrų. Net po tiekos metų vis dar sunku su jais skirtis toms dviems savaitės. O juk aš jau didelė mergaitė,- kaip pasakytų močiutė.

-          Pasiilgsiu jūsų.- pasakiau apkabindama tėvus prieš pat skrydį.

-          Ir mes tavęs pasiilgsim.

-          Evelina, nepamiršai ką tau sakiau?- rimtai žiūrėdama į mane paklausė mama.

-          Atsiliepti į visus jūsų skambučius, valgyti viską ką pagamins močiutė, netriukšmauti, būt paklusniai, ir atsivesti daug daug draugų.- nusijuokiau.

-          Eva.- mama kietai sučiaupė lūpas.

-          Gerai, dėl paskutinio punkto juokauju. Mam, nesijaudink taip. Viskas bus gerai. Aš nebe mažas vaikas.

-          Marija, palik ją ramybėje. Ji susitvarkys.- įsikišo ir tėtis, už ką buvau jam dėkinga.

Ir kaip tik tą akimirką atsidarė įėjimas į lėktuvą. Žmonės ėmė plūste plūsti prie įėjimo.

-          Paskubėkit, nes užstrigsit.-nusijuokiau, o tuomet su šypsena pridūriau.- Pasilsėkit.

-          Iki. Mylim tave.- dar kartą apkabinęs mane, tėtis nusitempė ir mamą prie įėjimo.

-          NESUDAUŽYK AUTOMOBILIO!- dar spėjo sušukti mama prieš pradingdama žmonių minioje.

-          IR AŠ JUS MYLIU!- nusijuokiau.

Tvirtai suspaudžiau delne mašinos raktelius. Dabar beprotiškai džiaugiausi, kad išsilaikiau teises. Bet jeigu ką nors padarysiu mašinai..

-          Man mirtis alyvose.-sukikenau tyliai.

Pro žmonių būrius išlydinčius savo draugus, artimuosius ar šeimas į skrydžius, prasibroviau iki milžiniško oro uosto lango. Ilgu tuneliu žmonės ėjo iki lėktuvo durų, o tuomet dingdavo milžiniško geležinio paukščio viduje. Nevalingai ieškojau žmonių minioje tėčio su mama, kol galiausiai įtempusi regėjimą pamačiau juos sėdinčius prie lango. Ėmiau kaip pašėlusi mojuoti ir siųsti oro bučinukus nekreipdama į pasipiktinusius aplinkinių žvilgsnius. Ir tik tuomet kai lėktuvas pakilo nusiraminau ir nebešokinėjau kaip triušiukas. Tačiau tuomet skruostu nuriedėjo ašara, dar šypsenai nedingus nuo veido.

-          Pasiilgsiu jūsų.- sukuždėjau ir nusivaliusi ašaras, sparčiu žingsniu išėjau iš oro uosto.

Taip, man septyniolika metų, o aš verkiu dėl to, kad mano tėvai išskrido. Taip, aš elgiuosi kaip mažas vaikas. Ir taip, aš savo tėvus beprotiškai myliu!

Stengdamasi suvaldyti ašaras pasiekiau automobilių stovėjimo aikštelę. Mašinų buvo daug, laisvų vietų vos viena kita. Taigi, dabar reikia atsiminti, kurgi tėtis pastatė mūsiškę Astrą..

Po kelių minučių klajonių pagaliau suradau savo automobilį. Atrakinau dureles ir įsėdau į vairuotojo vietą. Švelniai perbraukiau per vairą, patogiau įsitaisiau sėdynėje.

-          O taip, dabar pasilinksminsim.-sukikenau ir užvedžiau variklį.

Vos pasukau raktelį, galvoje ėmė suktis instruktoriaus žodžiai. Nors jau metai, kaip turiu išsilaikiusi teises, pamokymai iš galvos neiškrito. Galbūt dėl to buvau mėgstamiausia instruktoriaus mokinė?

Atsargiai išvažiavau iš aikštelės ir pasukau link kelio. Kelis kartus pamiršau įspėti apie tai, kad ruošiuosi pasukti, bet, Ačiū Dievui, už manęs nebuvo mašinų. Reikėtų būt dėmesingesnei.

Įsijungiau navigaciją, kad netyčia nepasiklysčiau. Nustačiau močiutės namų adresą, o prietaisėlis greit nustatė greičiausia kelią link jos namų.

Posūkis kairėn.. Posūkis dešinėn.. Tiesiai.. Šviesoforas.. Posūkis į dešinę.. Perėja.. Vėl tiesiai.. Vėl šviesoforas..

Ir staiga suskambo mobilusis. Velniava.

Kol šviesoforas degė raudona šviesa, išsitraukiau iš rankinės mobilųjį ir atsiliepiau:

-          Taip?

-          Labutis! Ką veiki?- atsklido linksmas Brigitos balsas iš garsiakalbio.

-          Sveika. Važiuoju namo, o tu?- atsakiau irgi linksmai.

-          Beprotiškai nuobodžiauju.. Eva, būk gera, atvažiuok pasiimti manęs iš šito beprotnamio! Saulius veda mane iš proto! Tu bent žinai, ką jis padarė??

-          Hmm.. Neįsivaizduoju.- sumurmėjau nuspausdama greičio pedalą ir vėl pajudėdama iš vietos.

-          Kol aš miegojau, tas mažvaikis atėjo į mano kambarį ir..

-          O DIEVE!

Netikėtai į kelią iššoko kažkoks vaikinukas ant dviračio. Spėjau nuspausti stabdžius ir pasukti vairą į šoną. Maldavau Dievo, kad tik tam vaikinukui nieko nebūtų atsitikę!

Sustabdžiau mašiną kelkraštyje, įjungiau avarines šviesas ir iššokusi iš automobilio nubėgau prie vaikino. Jis buvo nukritęs nuo dviračio ir šiek tiek nusibrozdinęs kelius.

-          O Viešpatie, jums viskas gerai?!- ėmiau panikuoti.

Vaikinukas pakėlė į mane žydras akis, kurios atrodė kaip giedras dangus vasarą. Prieš tai veide buvusią skausmo mimiką pakeitė žavi šypsena.

-          Taip. Taip, viskas gerai. Nesijaudink.- švelniu balsu atsakė jis.- Pats kaltas.

-          O Dieve Dieve.. Jūs kraujuojate, jums reikia pagalbos!- panikavau vis labiau.

-          Tai tik maži nubrozdinimai, nesijaudink, Eva.

Sustingau vietoje ir pakėliau akis nuo jo žaizdų į jo akis. Žydros jo akys smigo į mane, nuo veido nedingo šypsena. Ir tik tuomet mano veide sustingo visi raumenys, nuo jo veido irgi dingo šypsena.

-          Ups..- teištarė jis tyliai sau panosėj.

-          Iš kur jūs žinote mano vardą?- nurydama seiles paklausiau, o žvilgsnis įsmigo į jo akis.

Pirmas skyrius

Galbūt yra keista ir neįprasta pradėti pasakojimą nuo prisiminimų. Nors bendrai, tai kas čia keisto? Juk viskas, ką žmonės pasakoja, buvo praeityje. Kiekviena paskala prasideda daugmaž vienodai. Visai taip pat kaip prasidėjo ir ši, apie kurią norėčiau jums papasakoti. Būtent ta, nuo kurios ir prasidėjo visa ši istorija.

-          Žmonės kalba, kad tu patinki vienam vaikinui.

Pakėliau akis nuo knygos ir pažvelgiau į Brigitą. Užsisvajojusi ji žvelgė į žvaigždėtą dangų, aplink pirštą vis suko kaštoninių sruogą. Svajinga šypsenėlė niekaip nedingo nuo jos ovalaus veido, kurį pasklidę ant pečių gaubė stori, banguoti plaukai.

-          Čia dabar kas?- susiraukiau.

Nors stogą apšvietė tik blanki pilnaties ir senos lemputės šviesa, puikiai mačiau, kad Brigita nesiruošia taip greitai visko iškloti. Per daug ilgai ir gerai ją pažinojau, kad to tikėčiausi.

-          Koks dar vaikinas?- dar kartą paklausiau užversdama knygą ir padėdama ją šalia savęs ant stogo.

-          Nežinau.- išsišiepdama draugė pažvelgė į mane, o ant jos dantų sužibo kabės.

-          Tu viską žinai. Nagi, sakyk.- kumštelėjau ją, tačiau ji tik iškišo liežuvį kaip penkiametė ir nusisukusi vėl užsisvajojusi ėmė stebėti žvaigždes.

-          Žiūrėk, ten Mažieji Grįžulo ratai.. O, ir Didieji!- po akimirkos ėmė šūkčioti ji.

-          Bri, nenusuk temos.- suniurzgiau.- Jei pradėjai, tai ir baik.

Brigita sukikeno ir net nesiteikė man atsakyti. Nors ir buvau įpratusi prie tokio jos elgesio, tai mane visada erzindavo. Ji juk elgėsi kaip mažas vaikas! O juk jai jau aštuoniolika ant nosies. Bet galbūt ir gerai neišaugti iš vaikystė. Juoktis, šypsotis be priežasties.. Eh, kai pagalvoji, kokia kvaila turėjau būti kai buvau penkiarių ir svajojau kaip greičiau užaugti. O dabar, kai man jau septyniolika, norisi viską susigrąžinti. Visas tas vaikystės dienas, kurios prasidėdavo juoku ir baigdavosi ašaromis dėl nubrozdinto kelio. Vaikystę, kai niekada neskaudėjo širdies dėl meilės. O dabar..

-          ..bet tu jo nepažįsti.- kažkur iš tolumos išgirdau Brigitos balsą, kuris grąžino mane į skaudžią tikrovę.

-          Ką?- nusukusi akis nuo mėnulio pažvelgiau į žalias kaip katės draugės akis.

-          Kai aš nepasakoju, tu klausai. Kai pasakoju – nesiklausai. Neįmanoma.- pakeldama į viršų rankas pasiskundė ji.

-          Atleisk.- nudelbiau akis.

-          Tiek to.- numojusi ranka Brigita pakilo nuo stogo ir nusivaliusi prilipusias šakeles nuo languotų pižamos kelnių, pasisuko laiptelių link.- Papasakosiu rytoj. Šiandien jau vėlu, noriu miegoti. Labanakt.

Ir daugiau netarusi nė žodžio ji nusileido laiptais žemyn, palikusi mane vieną stypsoti ant daugiabučio stogo. Ji niekada taip nesielgė. Ji niekuomet nepalikdavo manęs vienos čia. Niekada nuo to laiko, kai čia atsikrausčiau. Visada buvome kartu. Ir štai dabar ji paliko mane vieną. Ant stogo. Virš mėnulio apšviesto miegančio miesto. Virš pasaulio.

Lėtai pakilau nuo stogo ir mažais, atsargiais žingsniais patraukiau link stogo krašto. Kojos po truputį šalo, kadangi ėjau basomis, tačiau ta vėsa vis dėl to buvo maloni. Pasktutinės vasaros dienos prieš vėl kimbant į mokslus.

Pasiekusi stogo kraštą atsirėmiau į turėklus ir nužvelgiau žibintų nušviestas gatves. Gatves, kurių kažkada visiškai nepažinojau. Gatves, kurias dabar žinau geriau nei ką kitą. Gatves, kuriomis kažkada eidama jaučiausi svetima. Ir gatves, kuriose susikūrė geriausi prisiminimai.

Nusišypsojusi nakties tamsai užsisukau ir pakėlusi nuo stogo knygą, nulipau laiptais į apačią. Nusileidau iki aštunto aukšto, tyliai atidariau buto duris. Girdėjau kaip ir tėvų miegamojo sklido tylus tėčio knarkimas ir mamos žodžiai per miegus. Stengdamasi jų nepažadinti kaip įmanoma tyliau nutipenau į savo kambarį. Tačiau prie pat miegamojo durų girdys kaip reikiat sugirgždėjo taip nutraukdamos tėčio knarkimą. Kadangi mano tėtis labai jautrus garsams kai miega, po akimirkos išgirdau kaip atsidarė miegamojo durys ir pro jas išlindo užsimiegojusi tėčio galva.

-          Grįžai?- paklausė jis nusižiovaudamas.

-          Grįžau. Iš kur žinai, kad buvau išėjusi?- pasiteiravau. Nes kai išėjau, buvau įsitikinusi, kad jiedu kietai miega.

-          Buvau atsikėlęs ir neradau tavęs lovoje. Vėl buvai ant stogo?- išgirdusi nepasitenkinimo gaidelę jo balse, susigūžiau.

-          Tėti..

-          Mažute, aš jaudinuosi dėl tavęs. Nenoriu, kad nukristum.

-          Aš nenukrisiu, pažadu. Nebeesu mažas vaikas.- nusišypsojau jam, tačiau greitai šypseną nutraukė žiovulys.

-          Eik miegoti. Ilsėkis.- tėčio pyktis išgaravo kaip nebuvęs.

Linktelėjau jam ir nuspaudžiau durų rankeną. Tačiau tą pat akimirką išgirdau tylų tėčio šnabždesį:

-          Labos nakties. Myliu tave, mažute.

-          Ir aš tave myliu, tėveli.- atsakiau ir priėjusi apkabinau.

Stiprios jo rankos apglėbė mano pečius ir prispaudė prie savęs. Jutau malonių jo kvepalų kvapas, kuris jau baigė išnykti. Jutau ramiai plakančią jo širdį. Širdį, kuri, žinojau, myli labiau nei kieno kito.

-          Labos nakties.- tyliai sukuždėjo jis ir pabučiavęs mane į kaktą, įsmuko pro atviras duris į miegamąjį.

Nusišypsojau pati sau ir galiausiai pati nuėjau į savo kambarį. Ant sienos švietė įjungtos lemputės kurios apšvietė ant sienų nukabinėtas nuotraukas ir plakatus. Didelė dvivietė lova sujaukta ir šalta stovėjo kampe prie pat lango. Šalia jos – naktinis staliukas su žadintuvu ir sena draugų nuotrauka. Žengiau kelis žingsnius link lovos ir po kojomis pajutau minkštą kilimą, kuris po kelių akimirkų sušildė pėdas. O po dar kelių akimirkų sušilo visas kūnas – pagaliau palindau po pledu. Ir vos tik patogiai įsitaisiusi lovoje nusprendžiau kietai įmigti, supypsėjo mobilusis telefonas. Tingiai pramerkiau akį ir sugrabaliojusi telefoną ant staliuko, perskaičiau žinutę.

„Saldžių ir tokių pat gražių kaip tu linkiu tau sapnų.“

Siuntėjas: Nežinomas.

Tankiai sumirksėjusi kelias akimirkas stebeilijau į ekranėlyje šviečiančius žodžius. Visiškai nieko nesupratau. Iš kur kažkas gavo numerį? Ir kam jam rašyti tokius žodžius? Ir svarbiausia, kas, po velnių, iš vis juos parašė?!

Nors iš nustebusi, visgi greitai suspaudžiau reikiamus klavišus ir išsiunčiau atsakymą.

„Kas tu?“

Šie žodžiai dar ilgai kabėjo ore. Ir kad ir kaip laukiau grįžant atsakymo, jo nesulaukiau. Galiausiai praradusi visas viltis jo sulaukti, padėjau telefoną ant staliuko ir įsisupusi į pledą, persiverčiau ant šono. Žvilgsnis įsmigo į už lango šviečiančias žvaigždes ir mėnulį. Buvo taip gera stebėti tas mažas, žibančias žvaigždutes kažkur toli toli nuo manęs. Taip ramu.

Ir staiga danguje pamačiau krentant žvaigždę. Tik keisčiausia buvo tai, jog buvau tokia patenkinta savo gyvenimu, kad net nežinojau, kokį norą sugalvoti. Ir tuomet prisiminiau žmones, kurie galbūt neturi tokio gyvenimo, kokį turiu aš. Todėl staiga mano širdį perskrodė vienintelis noras – norėjau, kad kiekvienas pasaulio žmogus suprastų, kad jo gyvenimas, pats geriausias.

Įžanga

Niekada nemaniau, kad bus taip sunku. Tačiau kai pamačiau juodą jo džipą lekiantį nuo kelio, apvirstantį ir staiga užsiliepsnojantį, suvokiau, kad bet koks kada nors patirtas siaubas palyginus su šiuo buvo nieko vertas. Jutau kaip akyse ėmė rinktis ašaros ir staiga orą perskrodė klaikus klyksmas: tik po kelių akimirkų suvokiau, kad klykiu aš. Tačiau net ir tuomet nenustojau klykusi. JIS buvo tame automobilyje. JIS dabar degė tose liepsnose. Tai JIS patyrė kančias. 
Karčioms ašaroms riedant skruostais, susmukau ant šalto ir šlapio asfalto ir stebėjau į dangų kylančius dūmus. Norėjau bėgti, ieškoti jo tose liepsnose, bet nesugebėjau nė pasijudinti. Staiga išgirdau klykiančias greitosios ir gaisrinės sirenas. Cypiančias padangas. Žmonių balsus. Kažkieno maldavimus keltis ir eiti į automobilį. Tačiau tik tuščiomis akimis žvelgiau į degantį džipą. O tuomet mane apgaubė tamsa.. Tamsa, kuri priminė kažkada ištartus JO žodžius. Žodžius, kuriuos jis ištarė juokaudamas. 
- Štai kas yra sekundė iki mirties.

Bonjour!

Sveiki visi!

Džiaugiuosi, kad užsukai į šį blog'ą. Jame galėsi skaityti rašomą istoriją, kurios autorė esu aš, Erika. Kurie mane pažįsta, puikiai žino, kas esu, na, o kurie nepažįsta, prisistatysiu.
Esu Erika Tomaševič. Gyvenu pietrytinėje Lietuvos dalyje - Vilniuje. Man yra keturiolika metų, nors dauguma man visuomet duoda kur kas daugiau. Galbūt dėl mano rimtumo? Nežinau. Tačiau geriau mane pažįstantys žmonės pasakys - esu tikrai linksmų plaučių žmogelis. Nors galbūt pažvelgus į mano laisvalaikį nelabai tuo įsitikinsi - sėdžiu namuose, skaitau knygas ir galvoju, kaip visgi gerai knygos veikėjams. Tačiau nepagalvokit, kad esu kokia pesimistė - NE. Stengiuosi džiaugtis gyvenimu ir imti iš jo viską, kas įmanoma. Bet kaip ir kiekvienas žmogus moku palūžti. Kam nepasitaiko..

Viena didžiausių mano aistrų - rašymas. Išbandžiau kelias sritis - dainų rašymą, eilėraščius, knygas.. Tačiau niekas nesisekė, išskyrus knygų rašymą. Labai užsikabinau už šios srities ir supratau, kad galbūt tai vienintelė sritis, kurioje galiu pasižymėti. Nes galbūt ne taip kaip visi paaugliai, neatradau savo pašaukimo. Vieni domisi sportu, kiti - menu, treti - muzika. Tuo tarpu aš blaškausi nerasdama sau vietos. Nelankau jokių būrelių, nors kažkada ir lankiau. Lankiau dailės mokyklą, šokius. Ir viską mečiau, nes tai manęs nesudomino. Ir tuomet ėmiausi rašymo - pradėjau rašyti vieną istoriją, tuomet kitą. Ir tik iš trečio karto parašiau vieną istoriją pilnai. Ir štai dabar prieš jus - ketvirtasis mano kūrinys  pavadinimu "Sekundė iki mirties". Kiek kitaip nei prieš tai rašytas mano kūrinys, jis nebus toks linksmas. Tačiau, tikiuosi jums patiks, nes kaip ir visos istorijos jis turės laimingą pabaigą. 

Lauksiu jūsų komentarų sulig kiekviena dalimi! Jūsų nuomonė man be galo svarbi - kad ir kokia ji būtų. Myliu, bučiuoju!

Jūsų,

- Erika.