Paskaitykit naują dalelę, tokią neilgą visai. Tikiuosi, patiks. Palikit bent dviejų žodžių komentarą!
Myliu, bučiuoju.
- e.
Stovėjau sustingusi vidury kambario su telefonu rankoje klausydamasi namą
drebinančio durų skambučio. Širdis plakė it pašėlusi. Bala žino kodėl bijojau
nusileisti į apačią atidaryti durų. Na, gerai, žinojau: bijojau pamatyti Kajų
kaip velnias bijo pamatyti kryžių. Nors neturėjau tam jokios priežasties –
pažinojau jį vos dieną. Matyt jis buvo iš tų žmonių, kurie tiesiog atstumia. Be
priežasties.
Bet mano mintys durų skambučio juk nenutildys, ar ne? Priverčiau pajudinti
sustingusias kojas. Leisdamasi laiptais tvirtai laikiausi turėklų, kad
nenusiridenčiau laiptais žemyn galva. Kvėpuojant oras sunkiai judėjo plaučių
link, ėmiau jausti, kaip po truputį jo ėmė trūkti ir tą pačią akimirką uždaviau
sau klausimą: kokio velnio bijau kažkokio berniūkščio?
-
Klausyk,
palik mane ramybėje ir daugiau niekada nesiro..-iškvėpdama orą ėmiau dėstyti
savo susipainiojusias mintis, bet turėjau nutilti.
Prieš mane stovėjo visai ne Kajus.
Užsikirtau vidury sakinio ir nurijau staiga burnoje susikaupusias seiles.
Kraujas plūstelėjo man į skruostus, pajutau kaip šie ėmė degti: buvau raudona
kaip mano kambaryje stovinti stalinė lempa. Dievuliau švenčiausiasis, kokia
gėda!
-
Evelina
Monika, kaip TAI derėtų suprasti?- žalios moters akys įsmigo į mane su
didžiuliu pasipiktinimu.
Štai dabar man tikrai galas.
-
Labas,
m-močiute.- išlemenu vos vartydama liežuvį.
-
Neįsivaizduoju,
ką tavo tėvai sau mano, jeigu auklėdami tave leidžia taip elgtis! Tučtuojau man
pasiaiškinsite, panele.
Neleidusi man ištarti nė žodžio močiutė lyg viesulas įsiveržė į namus,
palikusi mane stypsoti prie durų išsižiojusią lyg žuvį išmestą į krantą. Žinot,
ką galvojau tą akimirką? Skaičiavau, kiek laiko man dar liko gyventi. Penkios
minutės? Dešimt?
-
Evelina,
kiek laiko dar turėsiu tavęs laukti?
-
Einu,
močiute..- atsidusau ir, užtrenkusi duris, nupėdinau į svetainę, iš kurios ir
sklido močiutės balsas.
Įžengiau į svetainę nuleidusi galvą, susivėlusiems plaukams krintant ant
akių. Širdis plakė it pasiutusi, kvėpavimui sulėtėti tai tikrai nepadėjo. Pamačiusi
močiutę sėdinčią ant sofos sukryžiavusią kojas, papūtusią lūpas ir primerktom
akim, kiekvieną akimirką svajojau, kad žemė atsivertų ir pasiglemžtų mane
skradžiai.
-
Sėskis,
Evelina.- griežtas močiutės balsas atsimušė į svetainės sienas.
Klusniai atsisėdau į fotelį priešais močiutę ir prisiverčiau pakelti akis.
Sugavusi šaltą močiutės žvilgsnį pajutau nugara perbėgant šiurpuliukus.
-
Prašau,
paaiškink man, kas per scena ką tik įvyko prie durų.
Sunkiai nurijau seilę ir pabandžiau susidėlioti mintis. Ką turėčiau jai
sakyti? Kad manydama, jog už durų stovi vaikinas, kurį mačiau kartą gyvenime,
norėjau jį užsipulti? Kad bijojau jį pamatyti? Ką, po velnių, man sakyti?
-
Aš
laukiu.- močiutės balsas nutraukė mano mintis.
-
Močiute,
aš tiesiog.. hmm.. Nesitikėjau ten pamatyti tave.-išpyškinau.
-
Geraaai..
O KĄ tikėjaisi pamatyti prie MANO namo durų RYTE?- pakeldama antakius
pasidomėjo močiutė.
-
Mažiausiai
pageidaujamą asmenį.-sumurmėjau nuleisdama akis. Tą akimirką net raštas ant
kilimo buvo įdomus.
-
Kokį?-
primygtinai spaudė ji.
-
Dėl
Dievo meilės, močiut, jei nori, kad atsiprašyčiau, taip ir pasakyk!- kažkoks
velnias patraukė mane už liežuvio. Velniai griebtų, negalėjau sustoti:-
Tikėjausi pamatyti vaikiną, kurį mačiau vos kartą gyvenime ir iš karto
neapkenčiau. Ir dabar bijau, kad jis nepasirodytų čia! Viską išgirdai?! Ne? Man
nerūpi. Aš išvažiuoju!
Tą pačią akimirką atsistojau ir išlėkiau iš svetainės lydima močiutės
įsakymų grįžti. Nežinau, kokia musė man įgėlė. Niekada gyvenime taip
nesielgiau. Koks velnias čia vyksta?
Vis dėlto užlėkiau laiptais į antrą aukštą, į savo kambarį ir užsirakinusi
duris, ėmiau krautis išsimėčiusius daiktus. Po akimirkos į duris pasigirdo
beldimas:
-
Evelina
Monika, atidaryk duris!
Žinojau, kad jei atsikirsiu, bus tik blogiau, tad tiesiog tylėjau.
Susikroviau daiktus, persirengiau ir pagriebusi daiktus su mašinos rakteliais,
atlapojau duris. Kaktomuša susitikau močiutę.
-
Juk
sakiau, kad išvažiuoju.- sugriežiau dantimis.
-
Viskas
dėl to vaikino, ar ne?- močiutės balsas buvo ramus. Galėjau prisiekti, kad
išgirdau užuojautą ir susirūpinimą.
-
Ne.
Viskas dėl to, kad noriu namo. Atvažiuosiu.. kada nors. Viso, močiut.- šaltai
pakštelėjau jai į skruostą ir nubildėjau laiptais žemyn.
-
Evelina,
palauk! Evelina!
Nesustojau. Kaip įgelta bildėjau laiptais žemyn, tuomet durų link. Į lauką.
Link automobilio. Prie vairo. Štai ir viskas. Aš mašinoj. Pakeliui namo..
Žinot, važiuojant namo, jaučiausi keistai. Lyg būčiau sekama ar kažkas
panašaus. Tikriausiai tapau paranoike. Tegul Brigita dėkoja Dievo, kad neradau
jos namuose, kai atvažiavau. Prisiekiu, ji būtų likusi be galvos. Buvau šimtu
penkiolika procentu tikrai, kad ji puikiai žinojo, kas vyksta.
Atvažiavusi namo, lipau laiptais su sunkiausia rankine rankoje. Liftas vėl
buvo sugedęs, tad teko ir pasportuoti. Pasiekusi ketvirtą aukštą buvau kaip
reikiant uždususi, blauzdas maudė. Ketvirtą aukštą buvo tikrai sunku pasiekti.
Tikriausiai močiutės blyneliai dar nebuvo susivirškinę.
Vis dėlto atsirado kai kas, kas visus skausmus „nuėmė“ greitai.
Rožės prie durų. Ir lapelis prisegtas prie jų.
„Kad
ir kaip banaliai tai skamba, bet..
pamiršiu tave tik
tuomet, kai nuvys paskutinioji..“
