2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Įžanga

Tumblr_le0kiogbe81qfqy3no1_500_large


Niekada nemaniau, kad bus taip sunku. Tačiau kai pamačiau juodą jo džipą lekiantį nuo kelio, apvirstantį ir staiga užsiliepsnojantį, suvokiau, kad bet koks kada nors patirtas siaubas palyginus su šiuo buvo nieko vertas. Jutau kaip akyse ėmė rinktis ašaros ir staiga orą perskrodė klaikus klyksmas: tik po kelių akimirkų suvokiau, kad klykiu aš. Tačiau net ir tuomet nenustojau klykusi. JIS buvo tame automobilyje. JIS dabar degė tose liepsnose. Tai JIS patyrė kančias. 
Karčioms ašaroms riedant skruostais, susmukau ant šalto ir šlapio asfalto ir stebėjau į dangų kylančius dūmus. Norėjau bėgti, ieškoti jo tose liepsnose, bet nesugebėjau nė pasijudinti. Staiga išgirdau klykiančias greitosios ir gaisrinės sirenas. Cypiančias padangas. Žmonių balsus. Kažkieno maldavimus keltis ir eiti į automobilį. Tačiau tik tuščiomis akimis žvelgiau į degantį džipą. O tuomet mane apgaubė tamsa.. Tamsa, kuri priminė kažkada ištartus JO žodžius. Žodžius, kuriuos jis ištarė juokaudamas. 
- Štai kas yra sekundė iki mirties.

Bonjour!

Sveiki visi!
Džiaugiuosi, kad užsukai į šį blog'ą. Jame galėsi skaityti rašomą istoriją, kurios autorė esu aš, Erika. Kurie mane pažįsta, puikiai žino, kas esu, na, o kurie nepažįsta, prisistatysiu.
Esu Erika Tomaševič. Gyvenu pietrytinėje Lietuvos dalyje - Vilniuje. Man yra keturiolika metų, nors dauguma man visuomet duoda kur kas daugiau. Galbūt dėl mano rimtumo? Nežinau. Tačiau geriau mane pažįstantys žmonės pasakys - esu tikrai linksmų plaučių žmogelis. Nors galbūt pažvelgus į mano laisvalaikį nelabai tuo įsitikinsi - sėdžiu namuose, skaitau knygas ir galvoju, kaip visgi gerai knygos veikėjams. Tačiau nepagalvokit, kad esu kokia pesimistė - NE. Stengiuosi džiaugtis gyvenimu ir imti iš jo viską, kas įmanoma. Bet kaip ir kiekvienas žmogus moku palūžti. Kam nepasitaiko..

Viena didžiausių mano aistrų - rašymas. Išbandžiau kelias sritis - dainų rašymą, eilėraščius, knygas.. Tačiau niekas nesisekė, išskyrus knygų rašymą. Labai užsikabinau už šios srities ir supratau, kad galbūt tai vienintelė sritis, kurioje galiu pasižymėti. Nes galbūt ne taip kaip visi paaugliai, neatradau savo pašaukimo. Vieni domisi sportu, kiti - menu, treti - muzika. Tuo tarpu aš blaškausi nerasdama sau vietos. Nelankau jokių būrelių, nors kažkada ir lankiau. Lankiau dailės mokyklą, šokius. Ir viską mečiau, nes tai manęs nesudomino. Ir tuomet ėmiausi rašymo - pradėjau rašyti vieną istoriją, tuomet kitą. Ir tik iš trečio karto parašiau vieną istoriją pilnai. Ir štai dabar prieš jus - ketvirtasis mano kūrinys  pavadinimu "Sekundė iki mirties". Kiek kitaip nei prieš tai rašytas mano kūrinys, jis nebus toks linksmas. Tačiau, tikiuosi jums patiks, nes kaip ir visos istorijos jis turės laimingą pabaigą. 


Lauksiu jūsų komentarų sulig kiekviena dalimi! Jūsų nuomonė man be galo svarbi - kad ir kokia ji būtų. Myliu, bučiuoju!


Jūsų,
- Erika.