Penktas skyrius

-        Na, ko gi tu nori?- žvelgdama į mažytes papūgos akis paklausiau.- Imk batono.

Rankose susmulkinau batono gabalėlį ir įbėriau į dubenėlį.  Polė – toks močiutės papūgos vardas – kaip kokia aukštuomenės damutė priskrido prie dubenėlio, įkišo į jį snapelį, nepatenkinta nusipurtė ir nuskrido atgal ant spintos.

-          Dėl Dievo meilės, Pole! Ko tu nori?- visiškai pasidaviau.

Papūga nepatenkinta nusipurtė ir piktai sučiauškė skardžiu balsu:

-          NORIU! Niam niam niam. Valgyk, valgyk.

-          Aš nenoriu valgyt!- ėmiau rėkti ant jos.

-          Noriu, noriu, noriu.- atsiliepė ji.

-          Pala pala, tai tu nori valgyt, ar nenori?

-          NORIU, NORIU.

-          Tai kur, po velnių, tavo pašaras?!

Matyt močiutė jau buvo spėjusi Polę išmokyti būti protinga, kai jos nėra namuose. Polė tučtuojau nėrė nuo spintos ir nuskrido į antrą aukštą. Buvau priverta sekti paskui ją, nes ji tikrai nepaliks manęs ramybėje, kol negaus savo maisto.

Tačiau net sekdama paskui ją kiek galėdama greičiau – nespėjau. Tad turėjau eidama pro kiekvieną kambarį (visų durys buvo atsidarytos, kad būtų nors kiek vėsiau) šaukti papūgą vardų. Ir tik priėjusi beveik niekieno nenaudojamą kambarį radau ją. Ar tiksliau išgirdau:

-          Kū – kū! Polė čia. Polė gera pūga.

Žinoma, tas jos „pūga“ turėjo reikšti papūga, bet, matyt, ji dar to neišmoko. Gerai bent tiek, kad supranta, ko aš klausiu. Prisiekiu, jeigu močiutė būtų mane palikusi namuose su nekalbančia papūga – nusišaučiau, nes kiek pamenu, visi močiutės augintiniai buvo itin išrankūs. Na, Polė ne išimtis. Paguoda bent ta, kad su ja susikalbėti galima!

-          Na, Pole, tai kur tavo maistas?- pasiteiravau.

Papūga tupėjo ant komodos, o išgirdusi mano klausimą, ėmė snapu kapoti lakuotą paviršių.

-          Gerai, supratau, nustok!- apimta nevilties sucypiau.

Iš ties tai bijojau, kad tik ji nesugadintų baldų. Prisiekiu, močiutė turbūt būtų mane gyvą užkasusi po žeme. Visi močiutės baldai buvo parvežti iš užsienio, tad kainavo tikrai ne mažas sumas. O kol močiutės nėra namuose, už viską esu atsakinga aš – mylimoji anūkė.  Ir kam jai prireikė važiuoti į tą Kauną?..

Ištraukiau iš komodos milžinišką maišą su papūgų pašaru. Močiutė ką, penkiems metams į priekį apsirūpino maistu?

Nusijuokiau pati sau, o Polė atkartojo mano juoką. Žinot, grįžus tėvams, paprašysiu, kad nupirktų papūgą. Vis linksmiau gyventi bus. Įsivaizduok, atsikeli ryte, o papūga ima spiegi „Labas rytas, labas rytas!“; grįžus namo „Labas, labas!“; einant miegoti „Labanakt!“. Rimtai, noriu papūgos!

-          O Polė?- staiga nuliūdusi sucypė ji.

Nejau garsiai pasakiau, kad noriu papūgos?

-          O Polė visada bus geriausia papūga.- nusišypsojau jai, nors ir jaučiausi kaip kvailė, kalbėdama su paukščiu.

-          Polė gera pūga, gera..- linksmai sucypė ji ir išskrido lauk iš kambario.

Bet, palaukit, kiek gi galima pasakoti apie tai, kaip aš kalbėjau su papūga? Jau tikriausiai ir taip spėjot mane palaikyti beprote, ar ne?

Taigi, gal paaiškinsiu jums, kodėl sakiau, kad gaila, jos neišgirdau ateinant žinutės ir skambant telefono. Ogi todėl, kad būčiau galėjusi išvengti nelaimės. Didelės didelės nelaimės. Paklausit – kokios? Na, kiekvienas tą problemą mato savaip. Tačiau asmeniškai man – tai tikrai didelė problema. Tuoj suprasit, kodėl.

Sekančią dieną nubudau būtent dėl Polės – ji kiek turėdama valios čirškė, kad tik mane pažadintų. Buvau tokia supykusi ant jos, kad net pamiršau patikrinti telefoną, nors tai buvo mano ritualas rytais. Na, bet šį kartą Polė išvedė mane iš kantrybės. Kaip jau pasakojau, ėjau ieškoti jos maisto. Na, o pamaitinusi ją – išalkau ir pati: juk buvo dar gana ankstus rytas,  vos aštunta valanda. Bet žmonės labai mėgsta griauti mano planus.

Nespėjus man nusigauti iki virtuvės, išgirdau skambant telefoną. Ir vėl. Toks jausmas, lyg žmonės nenorėtų palikti manęs ramybėje. Bet skambino ne į mobilųjį – skambutis buvo į močiutės namų telefoną. Taigi, vargu, kad kas nors skambintų man. Tačiau paskutiniu metu mano nuojauta manęs neapgavo – jutau, kad skambina ne močiutei.

Vos įžengusi į virtuvę, išgirdau skambant telefoną. Užverčiau akis ir pavargusi, trindama akis nupėdinau iki to skambančio, ramybę drumsčiančio daikto. Pasiekusi jį saldžiai nusižiovavau ir tuomet pakėlusi ragelį, mieguistu balsu atsiliepiau:

-          Klausau.

-          Labas rytas. Ar galėčiau pakalbėti  su Evelina?- iš kito laido galo atsklido švelnus, jaunas vyriškas balsas.

-          O kas klausia?- staigiai išsibudinusi pasiteiravau.

-          Jos draugas. Kajus.- maloniai atsakė jis, bet staiga jo balsas pasikeitė:- Eva, čia tu?

Užteko jam pasakyti savo vardą ir staiga pasimečiau. Ko jis man skambina? Ir iš kur jis gavo mano močiutės namų numerį? Ir iš vis, koks jis man draugas?! Po velnių, ką daryt?

-          Hmm.. Em.. Ne. Evelinos šiuo metu nėra. Perduosiu jai, kad skambinote. Viso gero.

Ir padėjau ragelį. Nelaukdama atsakymo. O Dieve Dieve Dieve. Kas čia ką tik nutiko??

Bandžiau atgauti žadą. Atsirėmiau į sieną ir ėmiau tankiai kvėpuoti – dažniausiai tai padėdavo.

Bet ne šį kartą.

Širdis plakė kaip po maratono bėgimo, nervas prie dešiniosios akies ėmė tvikčioti, tačiau matyt Kajus nebuvo iš tų vaikinų, kurie labai greitai pasiduoda. Ypač tuomet, tai kitame laido gale atpažįsta ieškomos merginos balsą. Po velnių, ko jis prie manęs prikibo kaip bitė prie medaus?

Vos man padėjus ragelį, jis nedelsdamas suskambo pakartotinai. Bėda buvo tik ta, jog jau žinojau, kas skambina. Ir tikrai nesiruošiau kelti ragelio. Taip, nemandagu, bet.. Turėjau svarbesnių reikalų nei kalbėti su vaikinu, kurio net nepažįstu, pavyzdžiui – VALGYTI.

Palikusi skambantį telefoną, grįžau į virtuvę. Užsipyliau dribsnius pienu, prisėdau prie stalo ir pasigardžiuodama ėmiau valgyti. Telefonas nenustojo skambėti tol, kol neįsijungė atsakiklis. Po pyptelėjimo vėl išgirdau skambų Kajaus balsą:

-          Labas, Eva. Žinau, kad tu namie ir, kad šiuo metu turbūt kuo puikiausiai mane girdi. Atleisk, jei pažadinau.- tuomet stojo tyla, kuri truko kelias sekundes. Vėliau jis vėl prabilo:- Tenorėjau tavęs.. hmm..- jis atsikrenkštė.- atsiprašyti. Už vakarykštę dieną. Pripažįstu, pasielgiau blogai, neišauklėtai ir taip toliau. Na, tu supranti apie ką aš. Bet prieš tave kiekvienas vaikinas protą pamestų, ar ne?- Kajus vėl nutilo. Kažkodėl jaučiau, jog šypsosi.- Tai va.. Tiesa, vakar Brigita labai supyko, kad neatėjai pas ją. Dar labiau supyko, jog nepakėlei ragelio, kai ji skambino. Tad gal geriau tu jai perskambink.. hmm.. Tai tiek. Iki, Evelina.

Ir tuomet jis padėjo ragelį, o aš sėdėjau sustingusi. Šaukštas su dribsniai kabojo pakeltas netoli mano pražiotos burnos, kita ranka laikė nuotolinio valdymo puoltelį. Ruošiausi įjungti televizorių, bet tas parazitas Kajus visai nukreipė mano dėmesį.

Pala pala, JIS ATSIPRAŠĖ MANĘS?

Skambino Brigita? Aš nepakėliau? KĄ?

Numetusi šaukštą į dubenėlį, išpuoliau iš virtuvės ir nulėkiau savo kambario link. Kelis kartus vos nenusiritau nuo laiptų, tačiau visgi pasiekiau antrą aukštą, o tuomet, pro stiklines duris, ir savo kambarį. Pamačiusi mobilųjį ant naktinio staliuko, puoliau prie jo, tačiau paslydau ant kilimo ir išsitiesiau visu ilgiu ant grindų.

-          AŠ TAVE IŠMESIU IŠ ŠITO KAMBARIO!- sucypiau, o tuomet atsistojau ir taip nebeskubėdama, griebiau mobilųjį nuo staliuko.

Ekranas rodė, jog praleisti šeši skambučiai ir neperskaitytos keturios žinutės. Visi skambučiai ir trys žinutės – nuo Brigitos. O viena žinutė – nuo to pačio nežinomo numerio. Visų pirma tą žinutę ir perskaičiau.

„Evelina, nuostabesnių nei tavo akių niekada gyvenime nesu matęs.“

Viskas.

Dieve mano, pasijutau lyg kokio maniako persiakojama. O jei taip ir yra?.. Tačiau tuomet prisiminiau Brigitos žinutes.

„Eva, tu velnio išpera, pakelk ragelį!“ – skelbė pirmoji.

„AŠ TAVE NUDĖSIU, JEI TUČTUOJAU NEPAKELSI!“ – grąsino antroji.

„Gerai. Nekeli, tai nekelk. Gyva tu ar mirusi, vis tiek tu tai sužinosi. Kajus maldavo duoti tavo numerį. Nesijaudink, nedaviau. Bet jis taip lengvai nepasiduoda. Ir nebūtų palikęs manęs ramybėje! Teko jam duoti tavo močiutės namų numerį ir..“

-          Alio?- mieguistu balsu atsiliepė Brigita.

-          Tu KĄ padarei?!- suklykiau į telefoną.- Kaip tu galėjai jam pasakyti mano močiutės adresą, velniai griebtų?! Tu bent įsivaizduoji, KĄ padarei?

-          Kas čia tokio? Vaikinas paprašė tavo adreso. Kas čia TOKIO?

-          Tokio, kad tai ne MANO adresas!

-          Nebūk isterikė. Galbūt jam tiesiog buvo smalsu. Negi manai, kad jis važiuos pas tave?- kažkaip keistai nusijuokė Brigita.

-          Ką tai turėtų reikšti?- kiek ramesniu tonu paklausiau aš, tačiau tikrai ne tyliau.

-          Eva, jis..- pradėjo draugė, tačiau tuomet suskambo durų skambutis.

Vos neišmečiau telefono iš rankų, tačiau laiku jį sugriebiau ir nuspaudžiau raudoną mygtuką, neišklausiusiu Brigitos iki galo. Tą akimirką ji man mažiausiai rūpėjo. Juk jeigu į duris skambina Kajus, aš – lavonas. Keista, tačiau kažkodėl visai neturėjau jokio noro su juo bendrauti. Kažkokia neaiški jėga mane stūmė tolyn nuo jo. Todėl einant link durų, bijau kaip niekada anksčiau..