HELP!

Sveiki visi, skaitantys šį blog'ą!

Su jumis vėl aš, šios istorijos autorė Erika. Šį kart kreipiuosi į jus su prašymu.

Kaip turbūt pastebėjote, labai retai rašau naujus skyrius. Klausimas: kodėl? O gi todėl, kad laiko mažoka, tačiau tai ne svarbiausia. Atsirastų man to laiko, jeigu Jums, mylimi skaitytojai, atsirastų laiko ir noro parašyti bet trumpą žodelytį po nauju skyriumi. Ir būčiau be galo dėkinga, jeigu pasidalintumėte blog'u su draugėmis, draugais ar dar kuo nors. Skaitytojų skaičius mažas, tad ir nuomonių mažoka.. O be palaikymo, kaip žinote, sunkoka dirbti. Aš ne išimtis:)

Taigi, jeigu trumpiau. Prašau Jūsų:

• Perskaičius naują dalį - pakomentuoti ir išsakyti savo nuomonę (kad ir kokia ji bebūtų!)
• Pasidalinti puslapiu su draugais, pažįstamais ar kuo kitu.

Tiek būtų iš manęs. O tuo tarpu aš stengsiuosi kuo labiau suaktyvinti savo rašymą! Ačiū už dėmesį!

Myliu, bučiuoju, apkabinu.

- Jūsų, Erika.

Trečias skyrius

 Vaikinas sumišo, nusuko akis ir kažką numykė panosėje. O aš sutrikusi laukiau jo atsakymo. Nežinojau nei ką man galvoti, nei ką daryti. Tačiau kai jis tylėjo ir ta tyla pasidarė nebepakenčiama, dar kartą paklausiau:

-          Iš kur žinai mano vardą?

-          Kurgi dingo tavo mandagumas?- nusijuokė jis vėl pakeldamas į mane dangaus žydrumo akis.

-          O iš kurgi tu žinai mano vardą?- neatlyžau.

-          Tavo draugė Brigita daug pasakojo apie tave. Ji vis žadėjo mane su tavimi supažindinti, bet štai, likimas tai padarė už ją.- skardžiu juoku nusijuokė mėlynakis.

Brigita. Vienas vardas, trys skiemenys, septynios raidės paaiškinančios viską. Vos jam ištarus draugės vardą, nuo širdies lyg akmuo nusirito. Na, bent jau neliko abejonių, kad esu kokio nors serijinio žudiko ar iškrypėlio auka. Iš pat pradžių reikėjo suprasti, jog tokio mėlio akys negali būti blogos. Bet pala – aš jo nepažįstu. Net jeigu jis Brigitos draugas.

-          Ką gi, malonu susipažinti.. hmm..?- visai užsimiršau, jog nežinau jo vardo.

-          Aš Kajus.- žaviai nusišypsodamas padėjo man jis.

-          Malonu susipažinti, Kajau. Tačiau.. tu vis dar kraujuoji.- sunkiai nurijau seiles pažvelgusi į kruviną jo kelį.

-          Tai tik keli nubrozdinimai.- nusijuokė jis, tačiau juokas tetruko sekundę.- Bet matau to pakanka, kad tu išbaltum kaip drobė.

-          Vaikystės trauma.- sumurmėjau panosėje.- Gal eime į mašiną, ten turėtų būti vaistinėlė.

-          Turėtų?- kilstelėdamas antakį paklausė Kajus.

Gūžtelėjau pečiais ir norėjau padėti jam atsistoti, tačiau jis papurtė galvą ir pats pakilo nuo žemės. Mačiau, jog jis ėjo šlubuodamas, tačiau šypsena nuo jo veido niekaip nedingo. Jis bandė įrodyti, jog nėra „skystalas“. Jam beveik pavyko.

Pasiekus mašiną jis atsirėmė į ją ir vis žvelgė į mane, kol lyg išprotėjusi ieškojau vaistinėlės. Jaučiau, kaip jo žvilgsnis slydo nuo mano palaidų plaukų galiukų iki basutės kulniuko ir atgal. Tiesą sakant, man nelabai patiko būti stebėjimo objektu, tačiau neturėjau kito pasirinkimo kaip tai ignoruoti. Privalėjau rasti vaistinėlę.

Tačiau likimas buvo man paruošęs visai kitokį scenarijų.

-          Neradau vaistinėlės. Tikriausiai būsiu pamiršusi ją padėti į vietą po paskutinio tvarkymo..- atbulomis išropodama nuo galinių sėdynių tariau.

-          Kokia tu neatsakinga vairuotoja.- pašaipiai tarė Kajus.

-          Galėčiau tą patį pasakyti apie tave.- atkirtau, o tą pačią akimirką suskambo mano mobilusis.- Hmm.. Atleisk.

Pagriebiau mobilųjį ir nuspaudžiau žalią:

-          Klausau?

-          Evelina, kas nutiko?! Tu suklykei, o tuomet numetei ragelį. Kas nutiko?!- iš aparato atsklido išsigandęs Brigitos balsas.

-          Nusiramink, viskas gerai. Tik užkabinau kažkokį tavo draugą Kajų, jis nusibrozdino kelius, o aš neturiu vaistinėlės. Brigita, ką man daryti? Ir ką tu jam apie mane pasakojai?!- prisiminusi užsipuoliau ją.

-          Kajų? O Dieve mano.. Evelina, gal sodink jį į mašiną ir vežk pas mane. Viską paaiškinsiu prie kavos puodelio. Laukiu.- tarė ji staiga pavargusiu balsu ir padėjo ragelį.

-          Bet..- norėjau jai prieštarauti, tačiau nespėjau.

Pasaulis išprotėjo, ar kas čia nutiko? Pasakau savo geriausiai draugei, jog vos neužmušiau jos draugo, o ji jaudinasi ne dėl manęs, o dėl jo? Dėl kelių nubrozdintų vietų? Kas pasidarė Brigitai? Ir kas pasidarė man? Visų pirma, užsipuoliau ją, kad kažką papasakojo apie mane kažkokiam Kajui. Vėliau imu panikuoti dėl to, jog ji jaudinasi ne dėl manęs, o dėl kažkokio Kajaus. Negi čia tikrai aš?

-          Ką sakė Brigita?- pasiteiravo „kažkoks“ Kajus, nutraukdamas mano mintis.

-          Ji.. hmm.. liepė sodinti tave į mašiną ir vežti pas ją.- lėtai ištariau, lyg bandydama tai pasakyti pati sau.

-          Ir.. tu žadi tai daryti?- vaikinuko akyse šmėkštelėjo lyg ir išgąstis, lyg ir džiaugsmas.

-          O ką man lieka daryti? Šok į mašiną.- linktelėjau galvą į galines sėdynes.

-          O jeigu aš nesutinku?

-          Tuomet nuo Brigitos gausi tokių traumų, jog tau prireiks nebe vaistinėlės, o greitosios.- prunkštelėjau ir įlipau į mašiną.

Tačiau Kajus nesekė mano pavyzdžiu. Jis vis dar stovėjo atsirėmęs į automobilį ir nesijudino iš vietos. Kodėl su vaikinais turi būti taip sunku? Juk jis neatrodo kaip kvailys..

-          O ką darysim su mano dviračiu?- prislopintas jo balsas atsklido iš lauko.

-          Sukišim jį į bagažinę.- leptelėjau nepagalvojusi.

Nors galbūt tai nebuvo tokia jau bloga mintis. Kajaus dviratis lengvai tilpo į talpią Astros bagažinę, o ir pats Kajus tilpo į galines sėdynes. Tuo tarpu aš įsėdau į vairuotojo vietą, užvedžiau variklį ir įsukau atgal į kelią. Išjungiau navigaciją, kad juokingas balsas nebeaiškintų, kur sukti ir kur sustoti. Galų gale maršrutas vis dar buvo mano močiutės namai.

Tik kiek vėliau pasigailėjau nepakeitusi maršruto ir nepalikusi navigacijos įjungtos. Kajaus akys, kurias mačiau galinio matymo veidrodėlyje, labai blaškė mano dėmesį. Blogiausia buvo tai, jog nesupratau kodėl.