-
Nežinau..
Nerijau, nieko nežinau. Tai kažkokia nesąmonė..- bambėjau į telefono ragelį.
-
Visai
ne nesąmonė, o normalus veiksnys. Kažkokiam vaikinukui kritai į akį ir tiek.-
lyg tai būtų pats paprasčiausias dalykas kalbėjo draugas.
Mečiau ant lovos pagalvę, kurią kelios akimirkos atgal buvau apsikabinusi.
Negi TAI iš tiesų pasakė Nerijus? Vaikinas, kuris pažįsta mane turbūt geriau
nei aš pati save.
-
Ką?-
sucypiau į telefono ragelį.- Nerijau, tu su protu draugauji? NORMALU? Jis mane
persekioja! Iš nežinia kur gavo mano numerį, sužinojo mano adresą ir tu tai vadini
NORMALIU veiksniu?- pastebėjusi, kad su kiekvienu žodžiu mano balsas kyla,
nutilau; tai geruoju nesibaigs.
-
Eve,
dėl Dievo meilės, nusiramink. Galbūt tu tą vaikiną pažįsti. Iš kur žinai, gal
tai tavo kaimynas, klasiokas ar kiemo draugas?- kuo ramiausiai toliau kalbėjo
Nerijus.
-
Visiems
mano kaimynams gerokai virš šešiasdešimt, mano klasiokai per dideli idiotai, kad
sugalvotų tokius dalykus, o kieme aš su niekuo nebendrauju – iš serijos „Esu
draugiška, draugų neturiu“.- ironizavau pečiu prispaudusi mobilųjį prie ausies
bandydama atsukti šokoladinio sviesto pakuotę.
-
Gerai
gerai, bet tu vis tiek nepaneigsi fakto, kad galbūt tą vaikiną pažįsti.-
nusijuokė draugas.
-
Ne,
bet nežinau, kokiu idiotu reikia būt, kad.. AI!
Telefonas išslydo ir nukrito ant žemės subyrėdamas į detales. Baterija
nuslydo po komoda, dangtelis mėtėsi netoliese pačio telefono. Puiku, skambutis
buvo nutrauktas. Tiesiog tobula.
Mikliai surinkau visas detales ir įjungiau telefoną. Kelias akimirkas
mąsčiau, skambinti Nerijui ar ne, tačiau nuspręsti neteko – jis pats
paskambino.
-
Žinai,
po pusvalandžio užlėksiu pas tave, pasikalbėsim. Nes, jaučia mano širdis, tu
tuoj viską sudaužysi ten.- skambiu juoku, kuris man kažką labai priminė,
nusijuokė Nerijus.- Gerai?
-
Ahaaa..-
atsidusdama tariau.- Tik paskubėk, man vienai nuobodu.
-
Pakentėsi.
Viskas, iki. Apkabinu.- spėjau, kad kitame laido gale jis nusišypsojo.
-
Čiau.-
šyptelėjau ir padėjau ragelį.
Nerijus. Tiek daug galima būtų apie jį pasakyti. Pradėkime nuo to, kas jis
toks. Jis – vaikystės draugas, su kuriuo dalinausi saldainiais ir smėliu akyse.
Mūsų tėvai kažkada jaunystėje puikiai sutarė ir gavosi taip, kad dabar puikiai
sutariame mudu. Augome viename kieme, vienoje smėlio dėžėje, vienoje mokykloje.
Tiesa, jis dvejais metais vyresnis, bet tai jam tikrai nepadėjo manęs
atsikratyti – prilipau prie jo kaip musė prie medaus. Dabar beveik niekas
nepasikeitė: dalinamės jau nebe buteliukais su arbata, o šampano taurėmis,
žaidžiame nebe smėlio dėžėje, o klubuose, aptarinėjame nebe tai, kiek smėlio
dėžėje žaislų, o keliems priešingos lyties atstovams galėtumėme susukti galvas
per vieną dieną. Taip, užaugome, tačiau tai nė kiek nekeičia fakto, kad aukštas
žaliaakis gražuolis sušiauštais juodais plaukais yra geriausias mano draugas.
Visgi ir jis ne visada mane suprasdavo. Kaip ir šį kartą.
Vakar, vos radusi rožes ir raštelį, paskambinau Brigitai. Kur ir su kuo ji
buvo neturiu supratimo, nes ji taip ir nesiteikė man to pasakyti, tik pažadėjo,
kad vos grįžusi namo ateis ant stogo ir mes pasikalbėsime. Kaip idiotė sėdėjau
ant stogo pusę nakties, o ji taip ir nepasirodė. Kai bandžiau jai paskambinti,
įsijungė atsakiklis. Namuose nei jos, nei Sauliaus irgi nebuvo. Baisiai
jaudinausi dėl jos, o ji tik šiandien ryte įstengė man parašyti trumpiausią
žinutę per visą mūsų bendravimo laiką.
„Grįžau.“
Viskas, ką ji sugebėjo parašyti. Na, gerai bent jau tai, kad iš viso
parašė. Vis dėlto ji taip ir nepapasakojo, kur ir su kuo ji buvo, ką veikė. Man
tai nepatinka, labai labai nepatinka, bet mano ir taip blogos nuotaikos dar
labiau pabloginti nepavyko.
Vos baigusi pokalbį su Nerijumi padėjau telefoną ant spintelės virtuvėje ir
nuėjau pasidaryti sumuštinių su šokoladiniu sviestu – galvojau bent taip
pagerinti nuotaiką. Pasidariau gal šešis sumuštinius, sudėjau juos į lėkštę ir patraukiau
į savo kambarį. Įjungtas kompiuteris tyliai ūžė ant rašomojo stalo, už lango
čiulbėjo paukščiai ir girdėjosi pravažiuojantys automobiliai. Nors šiaip buvau
ramybės mėgėja, šiandien jos nesinorėjo. Reikėjo ko nors, kas būtų garsesnis
nei mintys galvoje, tad nuėjau prie kompiuterio, susiradau aplanką su muzikos
failais ir įjungiau trankią dainą, kurios šiaip nelabai klausiausi, bet jai
bent jau pavyko nutildyti visas mintis. Visas iki vienos. Apie paslaptingąjį
gerbėją persekiotoją, apie Brigitą, apie Nerijų, apie tėvus, apie mokyklą, apie
močiutę, netgi apie Kajų. Tiesiog galvoje tapo tuščia tuščia ir savo trankiame
nuo muzikos kambaryje likau tik aš, kompiuteris ir sumuštiniai su šokoladiniu
sviestu. Žinoma, aš nebūčiau aš, jeigu neišpurvinčiau patalynės šokoladu, bet
tiek to..
Štai taip su sumuštiniais ir muzika išbuvau kambaryje apytiksliai
penkiolika minučių. Daina taip ėmė spengti ausyse, kad tiesiog nebeištvėriau;
maniau, kad smegenys tikrai sprogs.
Taip pat kaip ir šlapimo pūslė.
Lėkiau į tualetą kaip išprotėjusi ir vos man spėjus uždaryti duris, per
visą butą nuskambėjo skambutis. Buvau devyniasdešimt devyniais procentais
tikra, kad atėjo Nerijus; jo pusvalandis visada reikšdavo per pusę mažiau.
-
PALAUK.-
užstaugiau kaip išprotėjusi tikėdamasi, kad jis išgirs.
Tačiau skambutis niekaip nenustojo skambėjęs.
-
DĖL
DIEVO MEILĖS, PALAUK.
Skamba.
-
PALAAAUK.
Skamba.
-
Kodėl
tu toks nekantru..- vos nerėkiau atlapojusi buto duris, bet staigiai
užsičiaupiau.
Prieš mane stovėjo visai ne Nerijus.
