2012 m. spalio 30 d., antradienis

Antras skyrius

-          Evelina, na gi, paskubėk!
-          Skubu, dėl Dievo meilės!- atsiliepiau ir panosėje pridūriau:- nebūtina to priminti kas dvi minutės.
Atsirėmusi į sieną užsisegiau basutės sagtelę ir pagriebusi švarkelį, nubėgau koridoriumi iki buto durų. Ten palei sienas buvo pastatyti du lagaminai ir viena didelė rankinė. Ant komodos mėtėsi bilietai į Paryžių pirmąja klase. Kiek toliau nuo jų – automobilio rakteliai, kurių tėtis kaip išprotėjęs ieško rytais.
-          Eva, kur dingo mašinos rakteliai?!- iš kambario atsklido susierzinęs tėčio balsas.
Na, gerai, galbūt jis jų ieško ne tik rytais.
-          Jie čia.- paėmiau raktelius į rankas ir pakračiau.
Raktelių skambėjimas tarsi nuramino tėvus. Kambaryje nutilo šurmulys, jį pakeitė ramūs tėvų balsai ir žingsnių bilsnojimas koridoriuje. Po akimirkos man prieš akis pasirodė ir mama su tėčiu.
Mama buvo apsirengusi laisvą chaki spalvos sijonėlį ir baltą trumparankovę palaidinukę. Aukštakulniai bateliai ją darė keliais centimetrais aukštesne nei yra. Mano mama buvo lieknutė, tačiau turintis puikias moteriškas formas moteris. Glabūt dėl to ją dažnai palaikydavo kur kas jaunesne nei yra.
Tuo tarpu tėtis buvo apsirengęs džinsus ir viršuje  prasagstytus marškinius, kurie puikiai pabrėžė tvirtą jo krūtinę. Galbūt daug žmonių mano, jog vyrai, perkopę keturiasdešimt metų, ima augintis pilvus, tačiau tai nėra tiesa. Na, bent jau mano tėtis ne iš tokių. Jis reguliariai lankosi sporto klube, sveikai maitinasi ir visuomet būna pasitempęs. Galbūt tai ji daro panašiu į kokią nors Holivudo žvaigždę..
-          Nuostabiai atrodot!- pagyriau gimdytojus ir plačiai nusišypsojau.
-          Tą patį galėtumėme pasakyti ir apie tave.- mirktelėdamas man pasakė tėtis ir paėmė į rankas du lagaminus.
-          Na, šiandien aš mažiausiai turėčiau jums rūpėti. Prasideda jūsų pakartotinis medaus mėnuo, tad.. Važiuojam!- pasakiau tvirtu balsu, tačiau nesugebėjau nenusijuokti.
-          Tas pats kartojasi jau septyniolika metų iš eilės..-skambiu juoku nusijuokė mama ir paėmė didelę rankinę į rankas.
-          Neburbėk.-subariau ją ir atrakinau buto duris.
-          Kaip pasakysi.-nusijuokė ji ir išėjo iš buto.
Tėtis, nešinas dviem lagaminais, išėjo iš paskos. Kol jie leidosi laiptais į apačią, užrakinau buto duris. Ir tik pasiekusi pirmą aukštą prisiminiau, ką palikome.
-          BILIETAI!- sucypiau ir pasileidau laiptais į viršų.
Kol užlipau į ketvirtą aukštą tikrai pavargau. Nors jau buvau spėjus priprasi į jį laipioti, vis dėl to aukštakulnės basutės darbą apsunkino. Tas kvailas liftas tikrai sugedo visiškai netinkamu metu!
Įpuoliau į butą ir pagriebusi bilietus ruošiausi vėl išlėkti lauk, tačiau išgirdau kaip iš mano miegamojo atsklido žinutės signalas. Tik tuomet susiprotėjau, kad palikau mobilųjį namuose.
Greitai nuskuodžiau į savo kambarį ir pagriebiau telefoną nuo stalo. Per daug skubėjau, tad net neperskaičiau, kas gi atsiuntė žinutę. Nenorėjau, kad tėvai pavėluotų į lėktuvą. Ypač per mane. Galų gale tai jų vestuvių metinės, dar vienas medaus mėnuo. Jie irgi turi teisę pailsėti nuo manęs ir nuo visų problemų.
Tad įsimečiau telefoną į rankinę, ten pat įkišau ir bilietus, o tuomet užrakinusi buto duris, pasileidau laiptais į apačią. Prie laiptinės durų jau stovėjo raudona  tėčio Nissan Astra. Greit nuskuodžiau prie automobilio ir atsidariusi dureles, atsisėdau ant galinių sėdynių.
-          Kas nutiko?- pasidomėjo tėtis.
-          Palikote bilietus, o aš mobilųjį.-sukikenau.
-          Tu tiesiog negali išsiskirti su savo mobiliuoju, ar ne?-nusijuokė mama užsidėdama akinius ant nosies.
-          Leisk pagalvoti..-apsimečiau mąstanti, o tuomet linksmai užbaigiau:- Ne.
-          Gerai, bobos, baigiam turgų.- nusijuokė tėtis ir išsuko iš kiemo į kelią.
-          Diedukas.- pasakėm su mama vienu balsu ir visi kartu prapliupom juokais.
Taip.. Vis dėl to aš džiaugiausi turėdama tokią šeimą. Kad ir kas nutikdavo, visada vienas kitą palaikydavome. Mūsų meilė niekada neblėsdavo. Nemokėjome ilgai pykti vienas ant kito. Ir tik būdami visi kartu mokėjome būti laimingi. Tačiau dabar jie išskrenda. Dviems savaitėms. Būsim atskirti šimtais kilometrų. Net po tiekos metų vis dar sunku su jais skirtis toms dviems savaitės. O juk aš jau didelė mergaitė,- kaip pasakytų močiutė.

-          Pasiilgsiu jūsų.- pasakiau apkabindama tėvus prieš pat skrydį.
-          Ir mes tavęs pasiilgsim.
-          Evelina, nepamiršai ką tau sakiau?- rimtai žiūrėdama į mane paklausė mama.
-          Atsiliepti į visus jūsų skambučius, valgyti viską ką pagamins močiutė, netriukšmauti, būt paklusniai, ir atsivesti daug daug draugų.- nusijuokiau.
-          Eva.- mama kietai sučiaupė lūpas.
-          Gerai, dėl paskutinio punkto juokauju. Mam, nesijaudink taip. Viskas bus gerai. Aš nebe mažas vaikas.
-          Marija, palik ją ramybėje. Ji susitvarkys.- įsikišo ir tėtis, už ką buvau jam dėkinga.
Ir kaip tik tą akimirką atsidarė įėjimas į lėktuvą. Žmonės ėmė plūste plūsti prie įėjimo.
-          Paskubėkit, nes užstrigsit.-nusijuokiau, o tuomet su šypsena pridūriau.- Pasilsėkit.
-          Iki. Mylim tave.- dar kartą apkabinęs mane, tėtis nusitempė ir mamą prie įėjimo.
-          NESUDAUŽYK AUTOMOBILIO!- dar spėjo sušukti mama prieš pradingdama žmonių minioje.
-          IR AŠ JUS MYLIU!- nusijuokiau.
Tvirtai suspaudžiau delne mašinos raktelius. Dabar beprotiškai džiaugiausi, kad išsilaikiau teises. Bet jeigu ką nors padarysiu mašinai..
-          Man mirtis alyvose.-sukikenau tyliai.
Pro žmonių būrius išlydinčius savo draugus, artimuosius ar šeimas į skrydžius, prasibroviau iki milžiniško oro uosto lango. Ilgu tuneliu žmonės ėjo iki lėktuvo durų, o tuomet dingdavo milžiniško geležinio paukščio viduje. Nevalingai ieškojau žmonių minioje tėčio su mama, kol galiausiai įtempusi regėjimą pamačiau juos sėdinčius prie lango. Ėmiau kaip pašėlusi mojuoti ir siųsti oro bučinukus nekreipdama į pasipiktinusius aplinkinių žvilgsnius. Ir tik tuomet kai lėktuvas pakilo nusiraminau ir nebešokinėjau kaip triušiukas. Tačiau tuomet skruostu nuriedėjo ašara, dar šypsenai nedingus nuo veido.
-          Pasiilgsiu jūsų.- sukuždėjau ir nusivaliusi ašaras, sparčiu žingsniu išėjau iš oro uosto.
Taip, man septyniolika metų, o aš verkiu dėl to, kad mano tėvai išskrido. Taip, aš elgiuosi kaip mažas vaikas. Ir taip, aš savo tėvus beprotiškai myliu!
Stengdamasi suvaldyti ašaras pasiekiau automobilių stovėjimo aikštelę. Mašinų buvo daug, laisvų vietų vos viena kita. Taigi, dabar reikia atsiminti, kurgi tėtis pastatė mūsiškę Astrą..
Po kelių minučių klajonių pagaliau suradau savo automobilį. Atrakinau dureles ir įsėdau į vairuotojo vietą. Švelniai perbraukiau per vairą, patogiau įsitaisiau sėdynėje.
-          O taip, dabar pasilinksminsim.-sukikenau ir užvedžiau variklį.
Vos pasukau raktelį, galvoje ėmė suktis instruktoriaus žodžiai. Nors jau metai, kaip turiu išsilaikiusi teises, pamokymai iš galvos neiškrito. Galbūt dėl to buvau mėgstamiausia instruktoriaus mokinė?
Atsargiai išvažiavau iš aikštelės ir pasukau link kelio. Kelis kartus pamiršau įspėti apie tai, kad ruošiuosi pasukti, bet, Ačiū Dievui, už manęs nebuvo mašinų. Reikėtų būt dėmesingesnei.
Įsijungiau navigaciją, kad netyčia nepasiklysčiau. Nustačiau močiutės namų adresą, o prietaisėlis greit nustatė greičiausia kelią link jos namų.
Posūkis kairėn.. Posūkis dešinėn.. Tiesiai.. Šviesoforas.. Posūkis į dešinę.. Perėja.. Vėl tiesiai.. Vėl šviesoforas..
Ir staiga suskambo mobilusis. Velniava.
Kol šviesoforas degė raudona šviesa, išsitraukiau iš rankinės mobilųjį ir atsiliepiau:
-          Taip?
-          Labutis! Ką veiki?- atsklido linksmas Brigitos balsas iš garsiakalbio.
-          Sveika. Važiuoju namo, o tu?- atsakiau irgi linksmai.
-          Beprotiškai nuobodžiauju.. Eva, būk gera, atvažiuok pasiimti manęs iš šito beprotnamio! Saulius veda mane iš proto! Tu bent žinai, ką jis padarė??
-          Hmm.. Neįsivaizduoju.- sumurmėjau nuspausdama greičio pedalą ir vėl pajudėdama iš vietos.
-          Kol aš miegojau, tas mažvaikis atėjo į mano kambarį ir..
-          O DIEVE!
Netikėtai į kelią iššoko kažkoks vaikinukas ant dviračio. Spėjau nuspausti stabdžius ir pasukti vairą į šoną. Maldavau Dievo, kad tik tam vaikinukui nieko nebūtų atsitikę!
Sustabdžiau mašiną kelkraštyje, įjungiau avarines šviesas ir iššokusi iš automobilio nubėgau prie vaikino. Jis buvo nukritęs nuo dviračio ir šiek tiek nusibrozdinęs kelius.
-          O Viešpatie, jums viskas gerai?!- ėmiau panikuoti.
Vaikinukas pakėlė į mane žydras akis, kurios atrodė kaip giedras dangus vasarą. Prieš tai veide buvusią skausmo mimiką pakeitė žavi šypsena.
-          Taip. Taip, viskas gerai. Nesijaudink.- švelniu balsu atsakė jis.- Pats kaltas.
-          O Dieve Dieve.. Jūs kraujuojate, jums reikia pagalbos!- panikavau vis labiau.
-          Tai tik maži nubrozdinimai, nesijaudink, Eva.
Sustingau vietoje ir pakėliau akis nuo jo žaizdų į jo akis. Žydros jo akys smigo į mane, nuo veido nedingo šypsena. Ir tik tuomet mano veide sustingo visi raumenys, nuo jo veido irgi dingo šypsena.
-          Ups..- teištarė jis tyliai sau panosėj.
-          Iš kur jūs žinote mano vardą?- nurydama seiles paklausiau, o žvilgsnis įsmigo į jo akis.

10 komentarų:

  1. aik tu peklon, katineli... ta pabaiga... <3
    jeeeeezau, pagaliau sulaukiau dar!!!
    nu velniai griebtu, is kur tu ismokai taip tobulai rasyt?!
    man reikia DAAAAAAAAR!!!!!!!!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sulaukei, zuikeli, sulaukei!! Be galo džiaugiuosi, kad patiko! Stengiuosi rašyt kaip įmanoma geriau, o tai galbūt ir padeda tobulėti. Na, dar lietuvių mokytoja pamoko, tai..
      Kitą dalį pasistengsiu parašyti kuo greičiau! Tik, kad reikia, kad atsirastų skaitančių ją..
      Btw, AČIŪ DAR KARTELĮ!

      Panaikinti
  2. Tobulėji Mažoji mano, tobulėji. Nuoširdžiai tikiu, kad tai kažkiek ir mano nuopelnas.;D Visgi, sveikinu ;**

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai! Žinoma, ir tavo. Jei ne tu, abejoju ar iš vis būčiau kada nors ėmusi rašytojos duonos.. Ačiū tau!!;**

      Panaikinti
  3. Ilgai laukiau šios dalies, ir visgi tikėjausi, kad tęsi šią šaunią istoriją.
    Ši dalis man labai panaši į vienos ištraukos dalį, taigi manau, kad tai yra labai gerai. Sėkmės! :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai! Labai malonu girdėti, jog tau patinka ir nenuvyliau tavęs ir kitų! Ačiū!:)

      Panaikinti
  4. Patiko, nors kai kurios vietos pasirodė per daug buitiškos. To geriau venk :)
    Įdomu kaip ten kas bus su šiuo vaikinu. Nors galėjai nevartoti "Jums", nes juk mergina nepasirodė pati idealiausia ir mandagiausia visų dialogų metu, o dabar tai labai keistai atrodė, ypač tas "Viešpatie". Pagalvok ar pati vartotum tokius žodžius susijaudinus, spontaniškai. :)
    O šiaip sudominai ir lauksiu daugiau. Beje, galėtum kelti dažniau, nes tada atsiras ir skaitytojų aktyvumas. Kai senokai perskaičiau pirmąjį įrašą ir nesulaukiau kito - galvojau, kad tu vėl nutraukei rašymą kaip daugelis kitų merginų. Bet va, dabar vėl pamačiau, kad yra :D Pasistenk :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai ačiū už tavo nuomonę! Kritika visuomet į naudą!
      Dėl to "Viešpatie" ir to mandagumo tai taip - aš pati tokia esu ir pati taip elgiuosi. Supranti, su savais visuomet kalbant esu drąsesnė ir arogantiškesnė, tai matosi pagal veikėją. Tuo tarpu su nepažįstamais esu mandagesnė ir tas Jums man tarsi įsikalęs kalbant su nepažįstamais. Bet čia tik paaiškinau:)
      Taaaip.. Dėl to kėlimo sutinku. Bet per šį laiko tarpą turėjau labai labai daug reikalų ir problemų. Dabar esu kiek laisvesnė, todėl stengsiuosi būt aktyvesnė!
      Dar kartą ačiū už Tavo nuomonę! Stengsiuosi!

      Panaikinti