Įžanga

Niekada nemaniau, kad bus taip sunku. Tačiau kai pamačiau juodą jo džipą lekiantį nuo kelio, apvirstantį ir staiga užsiliepsnojantį, suvokiau, kad bet koks kada nors patirtas siaubas palyginus su šiuo buvo nieko vertas. Jutau kaip akyse ėmė rinktis ašaros ir staiga orą perskrodė klaikus klyksmas: tik po kelių akimirkų suvokiau, kad klykiu aš. Tačiau net ir tuomet nenustojau klykusi. JIS buvo tame automobilyje. JIS dabar degė tose liepsnose. Tai JIS patyrė kančias. 
Karčioms ašaroms riedant skruostais, susmukau ant šalto ir šlapio asfalto ir stebėjau į dangų kylančius dūmus. Norėjau bėgti, ieškoti jo tose liepsnose, bet nesugebėjau nė pasijudinti. Staiga išgirdau klykiančias greitosios ir gaisrinės sirenas. Cypiančias padangas. Žmonių balsus. Kažkieno maldavimus keltis ir eiti į automobilį. Tačiau tik tuščiomis akimis žvelgiau į degantį džipą. O tuomet mane apgaubė tamsa.. Tamsa, kuri priminė kažkada ištartus JO žodžius. Žodžius, kuriuos jis ištarė juokaudamas. 
- Štai kas yra sekundė iki mirties.